Vos išgyventas gimdymas
„2006 metų lapkričio 25 d. ankstyvą rytą nubudau dėl prasidėjusių itin skausmingų nėštumo sąrėmių, - gimdymo aplinkybes atpasakoja Sandra. Nuvykus į ligoninę, gydytojai mane apžiūrėjo ir patikino, jog prasideda gimdymas. Gimdos kakleliui atsivėrus 4 cm. mane paguldė į gimdymo palatą.“ Tuomet Sandrai buvo 17 metų, ir, kaip ji teigia, vaikelis buvo labai laukiamas.
Gimdyvės sąrėmiai tęsėsi iki vidurnakčio, kadangi buvo savaitgalis, keitėsi budinčių gydytojų pamainos, pasikeitė ir akušerė, turėjusi priimti gimdymą. Situacija darėsi komplikuota: „Buvo jau 23 val., tačiau gimdos kaklelis buvo prasivėręs 4 cm (tam, kad gimtų vaikas, turėtų siekti 10 cm), aš pradėjau silpti, vemti. Mano mama tuomet kreipėsi į budinčią gydytoją, klausdama, ar nereikia atlikti Cezario pjūvio, tačiau sulaukė kategoriško atsakymo „ne“. Mano būklė ir toliau blogėjo, todėl mama paskambino mano gydytojai akušerei, ir išsireikalavo atlikti Cezario pjūvį“.
Į ligoninę atvykusi gydytoja akušerė, pamačiusi Sandros būklę, išsigando ir skubiai nugabeno gimdyvę į operacinę. „Kaip pasakojo mama, gydytoja tik pasiteiravo: „ką gelbėti – kūdikį ar mamą?“. Man buvo atliktas Cezario pjūvis, deja, buvo per vėlu – vaikelis gimė nekvėpuodamas, todėl buvo paguldytas į reanimacijos palatą, kur iškart, po medikų apžiūros, buvo išgabentas į Kauno klinikų kūdikių intensyviosios terapijos skyrių. Naujagimis gal dvi savaites buvo komoje, inkubatoriuje, prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų“.
Po mėnesio, Sandros kūdikis, negalėdamas savarankiškai valgyti, buvo paguldytas į palatą kartu su mama. „Visą gyvenimą prisiminsiu tą dieną, kai gydytoja pasakė, jog vaikelis per ilgai negavo deguonies, todėl motorinė smegenų sritis pažeista, ir jis negalės vaikščioti“, - pirmąjį vaikeliui nustatytą sveikatos sutrikimą prisimena moteris.
Kaskart – vis blogesnės diagnozės
Tuomet moteris dar nenumanė, kad vaikelio sveikatos būklė – tik blogės: „Po daugiau nei mėnesio gydymo ligoninėje, mes grįžome į namus, tačiau vaikelis buvo neramus. Po poros savaičių vykome į Kauną atlikti galvos echoskopiją. Jam diagnozavo smegenų atrofiją ir liepė apsilankyti pas neurologus“.
Sandra kreipėsi į gimtojo miesto neurologus, kurie moterį su vaikeliu nusiuntė į Vaiko raidos centrą: „Tuo metu mažyliui buvo 5 mėnesiai, kai jis buvo gydomas reabilitacijoje. Gydytoja paskyrė atlikti elektroencefalografinį tyrimą. Rezultatai parodė, jog vaikas serga epilepsija. Mažylį kankino epilepsijos priepuoliai, kurių per valandą medikai suskaičiuodavo iki 30 serijų ir daugiau“.
Reabilitacijos centre naujagimis buvo pastovioje medikų priežiūroje, jo būklę įvertino labai daug specialistų, kurie nustatė, jog vaiko raida yra labai sulėtėjusi, o dėl dažnų epilepsijos priepuolių smegenys negali tinkamai vystytis. Motina su vaiku buvo nukreipti į Kauno klinikų Neurologijos skyrių. Berniukui buvo 7 mėnesiai, kuomet skyriaus medikai moteriai patarė pradėti tvarkyti vaiko neįgalumo dokumentus.
Neurologijos skyriuje Kaune naujagimiui kasdien buvo atliekamos sudėtingos procedūros ir tyrimai, skiriami stiprūs vaistai. Gydytojų neurologų komisija nusprendė vaikui skirti hormoninį gydymą. Netrukus paaiškėjo, jog vienos akies nervas taip pat stipriai pažeistas, tačiau nebuvo aišku, ar vaikas gali matyti, ar ne.
„Po gydymosi neurologijos skyriuje, mes vėl grįžome į namus. Tačiau vaikeliui prasidėjo kvėpavimo takų uždegimai, nes jis negalėdavo tinkamai nuryti maisto. Maisto dalelės patekdavo į plaučius ir sukeldavo aspiracijas, kuomet organizmas kovodavo su svetimkūniu, t.y., maistu. Jį kas 2-3 mėnesius kankindavo stiprus plaučių uždegimas, galiausiai, būdamas 2 metų, vaikelis pateko į komą“, - pasakoja Sandra.
Priežiūra namuose: tik su gydytojų pagalba
2008-uosius moteris dabar prisimena kaip sunkiausius metus savo gyvenime: „Kartą intensyviosios terapijos skyriuje vaikeliui prasidėjo traukuliai, kurių nenumalšino jokie vaistai, dėl to gydytojai jam turėjo sukelti medikamentinę komą. Vaikas atsidūrė inkubatoriuje, jam buvo leidžiamas morfinas“.
Naujagimio būklei pagerėjus, buvo nuspręsta atlikti operaciją ir įstatyti tracheostomą ir gastrostomą – dirbtines kūno angas, padedančias žmogui kvėpuoti ir maitintis.
„Po šio etapo, kuomet vaikelis prabuvo komoje, jo imunitetas ypač nusilpo. Į lauką jį galėdavau išsinešti tik esant labai šiltai, nevėjuotai dienai, - sunkią vaiko būklę nupasakoja Sandra. Visos procedūros jam buvo atliekamos namuose, pastoviai lankydavosi masažuotoja, kineziterapeutė, netgi stomatologė“.
Auginant sergantį vaiką, vien meilės neužtenka
Nuolatos stebimas gydytojų, Sandros vaikelis išgyveno iki 7 su puse metų, nors medikai prognozavo, kad kūdikis išgyvens tik iki 2 metų. „Berniuką auginome ir prižiūrėjome mes su mano motina, nes vaikelio tėvas ir jo šeima neprisidėjo nei finansiškai, nei morališkai, - išgyvenimais dalinasi moteris. Aš buvau labai jauna, ir man teko labai anksti suaugti. Dar vaikeliui būnant gyvam, išvykau į Angliją dirbti, kad galėčiau finansiškai išlaikyti jo gydymą ir priežiūrą“.
Moteris sako, jog tuo metu susilaukdavo daug priešiškų aplinkinių komentarų, tačiau teigia, jog Lietuvoje nėra sudarytos tinkamos sąlygos auginti tokios sveikatos būklės vaiką: „Labai gaila, jog beveik už viską tenka mokėti patiems tėvams, ir, kaip matau, situacija iki šiol nesikeičia. Pamenu, kreipiausi į ligonių kasas, kad kompensuotų reikalingą gyvybę palaikančią įrangą bei vaistus, tačiau išgirdau tik neigiamą atsakymą“.
Sandra pateikia pavyzdį, jog vaikelis buvo maitinamas specialiais kokteiliais, kurių reikėdavo 6-8 buteliukų per dieną. Vieno kaina tuomet siekė 6 litus.
„Auginant tokį vaiką, neužtenka vien fizinių ir moralinių pastangų, tam, kad toks vaikas gyventų, neužtenka vien tėvų meilės – tam reikalingi ir labai dideli pinigai“, - teigia Sandra.
Šiuo metu Sandrai 27-eri, moteris gyvena ne Lietuvoje, yra laimingai ištekėjusi ir augina antrąjį vaikelį.