Tuomet, prieš 5 metus, dar devyniolikmetis Šarūnas buvo ką tik įstojęs į Londono Friern Barnet koledžą. Turėdamas laisvo laiko, vaikinas nusprendė pakeliauti ir vasaros atostogas praleisti Norvegijoje. Tačiau jaunuolio atostogų planai netrukus sugriuvo – per nelaimingą atsitikimą Šarūnas iškrito iš 4 namo aukšto, dešimties metrų aukščio.
Laikotarpis, praleistas svetimoje šalyje, vaikinui nesukelia prisiminimų, o lemtinga naktis, apvertusi jo gyvenimą, tarsi ištrinta iš atminties. „Aš visiškai neprisimenu to įvykio. Man niekas nieko nepasakojo, tačiau iš nuogirdų girdėjau, kad buvau kažkieno gimtadienyje“, - įvykio aplinkybes apibūdina kaunietis.
3 mėnesiai nežinioje
Po nelaimingo įvykio, Šarūną nugabeno į ligoninę, kur jam buvo suteikta visa reikalinga pirminė pagalba. Vaikinui diagnozuota politrauma: daugybiniai kūno sužalojimai bei galvos smegenų pažeidimai. Po dviejų savaičių intensyvios medicininės priežiūros Norvegijoje, Šarūnas, dar būdamas komos būsenoje, kartu su gydytojų palyda buvo pargabentas į Lietuvą, ir paguldytas į Kauno klinikinės ligoninės reanimacijos skyrių. „Žinau tik tiek, jog reanimacijos skyriuje man buvo prijungtas kvėpavimo aparatas, daroma lašelinė. Tuo metu mano smegenys tino, todėl gydytojai stebėjo jų veiklą, sprendė, ar nereikės chirurginės intervencijos“, - pasakoja vaikinas.
Medikams nusprendus, jog Šarūno gyvybei pavojus nebegresia, po 7 dienų reanimacijoje, vaikinas buvo perkeltas į galvos smegenų traumų skyrių. „Tuo metu aš buvau toks silpnas, jog manęs nenorėjo priimti reabilitacijos skyrius, ir buvo nutarta, jog būsiu perkeliamas į slaugą, - prisimena jaunuolis. Buvo akivaizdu, jog ligoninės slaugos skyriuje mano būklė progresuos lėtai, todėl mano šeima nusprendė mane paguldyti į mokamą, pastiprintos priežiūros palatą tol, kol būsiu pasiruošęs gultis į reabilitacijos skyrių.“
Po trijų mėnesių intensyvaus gydymo ligoninėse, Šarūnas pradėjo suvokti jį supančią aplinką: „Atgavęs sąmonę, pirmasis žmogus, kurį pamačiau, buvo mano močiutė. Ją pažinęs, norėjau tiek daug pasakyti, tačiau užteko jėgų tik pirmajam kreipiniui – „močiute“. Vaikinas pasakoja, jog iš pradžių nesuprato, kas jam yra atsitikę: „Aš tik girdėjau medikų pastabas, kad gulėčiau ir nebandyčiau stotis. Ir tik po kurio laiko, klausydamasis artimųjų pasakojimų, pradėjau suprasti, kokia viso to priežastis“.
Ką jaučia žmogus, atsidūręs tokioje būsenoje, supratęs savo bejėgiškumą? Šarūnas sako, jog pirmiausia jį užvaldė pyktis: „Pykau ant visų, pykau ant gyvenimo. „Kodėl man taip turėjo nutikti?“, - klausiau savęs. Aš negalėjau pajudėti, savarankiškai valgyti ar eiti į tualetą. Aš net televizoriaus negalėjau įsijungti be kitų pagalbos“.
Padėjo muzika ir noras gyventi
Šarūnui dar būnant nesąmoningos būklės, medikai jo mamai patarė įrašyti vaikino klausomos muzikos. Manoma, jog mėgstamos muzikos klausymasis padeda sužadinti smegenų veiklą. „Galbūt tai man ir padėjo, nes iš to etapo, kuomet negalėjau suvokti aplinkos, aš prisimenu visur skambančią muziką, kuri man neleido užmigti“, - prisimena vaikinas.
Jau būdamas reabilitacijoje, atgavęs sąmonę, Šarūnas iš naujo pradėjo mokytis nuryti maistą, taisyklingai kvėpuoti, sėdėti, atsistoti, praustis, ir, galiausiai, – vaikščioti. „Medikai man patarė kuo dažniau mankštintis, sakė, jog galbūt vieną dieną galėsiu vaikščioti. To aš labiausiai norėjau“, - sako jaunuolis.
Tačiau kaip teigia pašnekovas, susitaikymas su esama padėtimi, suvokimas, kas nutiko, ir sugebėjimas priimti save, atėjo iš lėto. „Man buvo labai sunku priimti tokius gyvenimo pokyčius, - skaudžiais išgyvenimais dalijasi Šarūnas. Kai mane perkėlė į namus, mama eidavo į darbą, ir namuose likdavau vienas kartu su savo bejėgiškumu. Tuomet turėjau daug laiko viską apgalvoti. Supratau, kad esu jaunas, ir negaliu sau leisti gulėti ir gailėti savęs, juk dar viskas – prieš akis“.
Šarūnas tiki, jog jo pastangos ir didelis troškimas pasveikti turėjo didelę įtaką jo sveikatos būklės gerėjimui: „Supratau, jog nors mano senasis gyvenimas sudegė, man yra suteiktas naujasis, todėl privalau stengtis ir viską pradėti iš naujo, tapti nauju žmogumi. Susiėmiau, vykdžiau visus gydytojų nurodymus, netgi neidavau miegoti, jei prisimindavau, jog neatlikau vieno ar kito fizinio lavinimo pratimo“.
Kitoks gyvenimas ir naujos svajonės
Šarūnas savo gyvenimą dalija į dvi dalis. Kaip pats teigia, jo aplinka, kaip ir mąstymas, kardinaliai pasikeitė: „Dauguma draugų, su kuriais anksčiau palaikiau ryšį, dingo iš mano gyvenimo, tačiau atsirado tokių, su kuriais pradėjau dar artimiau bendrauti. Taip, gyvenimo etapus aš skirstau iki ir po traumos, nes dabar gyvenu visiškai kitaip: vertinu tai, ką turiu, bandau prasmingai išnaudoti kiekvieną savo minutę, nes dabar žinau, kaip greit viskas gali pasibaigti“.
Šiuo metu jaunuolis gyvena su mama, tačiau nori gyventi savarankiškai, nors kol kas tai būtų sunkiai įmanoma. Potrauminiai reiškiniai – dėl smegenų veiklos sutrikimų sulėtėjusi kalba ir mąstymas – galimai liks visam gyvenimui. Tačiau Šarūnas su jais stengiasi susigyventi: „Nesunku pastebėti, kad esu kitoks, tačiau darau viską, ką pataria gydytojai, kasmet vykstu į sanatoriją stiprintis. Aišku, būna visokių dienų, bet žvelgiu į rytojų tikėdamasis geriausio.“
Dar būdamas sunkios sveikatos būklės, Šarūnas sau pasižadėjo, jog jei sugebės išmokti vaikščioti, padarys viską, kad galėtų padėti nukentėjusiems po panašių traumų. „Dabar aš jau žinau, ką reiškia iš naujo bandyti atsistoti, iš naujo kibtis į gyvenimą. Dėl šios priežasties noriu pradėti studijuoti kineziterapiją, kad galėčiau padėti žmonėms, - apie ateities siekius kalba vaikinas. Nes, kaip sakė mano kineziterapijos gydytoja, tokie žmonės, kaip aš, būna geri specialistai, kadangi yra praktiškai patyrę ir išgyvenę visą gydymo procesą“.
Šarūnas kalba, jog pozityvus mąstymas turi stiprią galią veikti žmogaus būklę, todėl jis nuolatos stengiasi vyti niūrias mintis į šalį: „Po traumos, vis pasižiūriu motyvacinius vaizdo įrašus, skaitau motyvacines knygas. Tokia veikla stimuliuoja stengtis. Šį mėnesį vyks Niko Vuičičiaus motyvacinis seminaras Lietuvoje – būtinai jame dalyvausiu“.
Dabar vaikinas drąsiai dalijasi savo patirtimi tam, kad padėtų kitiems, panašaus likimo žmonėms. Šarūnas siekia įkvėpti, suteikti ryžto nepasiduoti, stengtis dėl savęs: „Visuomet reikia tobulėti kiekviename žingsnyje. Net jei kažkas sakys, jog neįmanoma atstatyti sveikatos būklės, verta bandyti. Tokiose situacijose, blogiausia – jau išgyventa, ir dažniausiai, nebėra ką prarasti.“