„Tikslumo negalima tapatinti su visiška garantija“, – sako Harvardo universiteto visuomenės sveikatos instituto profesorius Davidas Hunteris.
Šį faktą įrodo neseniai žurnale „The New England Journal of Medicine“ (NEJM) paskelbta publikacija, skirta plataus masto tyrimui, susijusiam su chemoterapijos procedūrų veiksmingumu.
Kaip ir daugelio kitų vėžio rūšių atveju, krūties vėžys geriausiai gydymui pasiduoda ankstyvosiomis stadijomis, kai dar nebūna išplitęs į kitus organus. Pagrindinė tyrimo iniciatorė ir krūties vėžio specialistė mokslų daktarė Fatima Cardoso iš Lisabonos Champalimaud klinikinių tyrimų centro pripažįsta, kad renkantis gydymą ir gydytojams, ir pacientams kaskart tenka spręsti nelengvą galvosūkį.
Stengiantis pasinaudoti vienintele galimybe išgydyti vėžį, kilus abejonių dėl ankstyvosios vėžio stadijos galutinio išgydymo, ilgai nesvarsčius skiriamos chemoterapijos procedūros. Mokslų daktarė pripažįsta, kad dėl šios priežasties pacientėms, kurioms krūties vėžys diagnozuojamas ankstyvojoje stadijoje, gali būti skiriamas per daug intensyvus gydymas.
Taigi, gali būti, kad chemoterapinis gydymas moterims skiriamas net tada, kai tokios procedūros nėra būtinos siekiant jas išgydyti.
Tikėdamasi užbėgti už akių tokiems „apdairiems“ medikų sprendimams, F. Cardoso prisidėjo prie plataus masto tyrimų įvairiose Europos šalyse organizavimo. Šių tyrimų tikslas – išsiaiškinti, ar genetinis testas „MammaPrint“ gali padėti išvengti nereikalingo gydymo. Tyrimai buvo atliekami 112-oje medicinos institucijų, veikiančių devyniose valstybėse. Juose dalyvavo daugiau nei 6 600 moterų.
Mokslininkai nustatė atvejų, kai remiantis apžiūromis ir įprastais tyrimais vėžio pasikartojimo po chirurginės operacijos tikimybė buvo gana didelė, o remiantis genetinių testų rezultatais tokia tikimybė buvo palyginti menka. Tokie dviprasmiški požymiai buvo nustatyti visam būriui pacienčių.
Ši grupė buvo pakviesta dalyvauti tyrime, per kurį atsitiktine tvarką turėjo būti nusprendžiama skirti chemoterapinį gydymą arba ne. „Visi žinome, kad chemoterapinės procedūros gąsdina žmones, todėl daugelį pacienčių įkalbėjome visiškai nesunkiai“, – sako F. Cardoso.
Genominis tyrimas, kurį atliekant pavyksta nustatyti net 70 akivaizdžių auglio požymių, pasirodė gana veiksmingas nustatant krūties vėžio pasikartojimo tikimybę. Jį atlikus ir išsiaiškinus, kad tokia tikimybė tikrai nedidelė, galima išvengti nemažai skausmingų, nemalonių ir rizikingų chemoterapinių procedūrų. Nors tyrimas yra brangus, kai kuriais atvejais (JAV) jis kompensuojamas.
Mokslininkai išsiaiškino, kad net 46 proc. moterų, kurioms pagal fizinius simptomus buvo nustatyta didelė vėžio pasikartojimo rizika, buvo galima neskirti chemoterapinio gydymo nesibaiminant, kad po kurio laiko liga pasikartos.
Deja, tyrimų rezultatais pagrįstos prognozės ne visada pasitvirtina šimtu procentų. Taigi, nors beveik 95 proc. chemoterapijos metodu negydytų moterų po penkerių metų jokių metastazių aptikti nepanyko, visgi po atliktų papildomų procedūrų rezultatai pasirodė maždaug 1,5 proc. geresni.
Cliffordas Hudis iš JAV onkologinių ligų tyrimų asociacijos „American Society of Clinical Oncology“ mano, kad papildomai atliekamos chemoterapinės procedūros gali ir neduoti naudos, bet dviem procentais atvejų gali būti veiksmingos, todėl duoti tikslų atsakymą labai sunku. C. Hudis Europoje atliekamuose tyrimuose nedalyvavo. Jis tik prisidėjo rengiant šiems tyrimams skirtą publikaciją. Reikėtų atlikti dar vieną didelio masto klinikinį tyrimą ir išsiaiškinti, ar tikrai chemoterapija nors kiek lemia ankstyvosios stadijos krūties vėžio galutinio išgydymo sėkmę.
Visgi vieną dalyką tyrimas patvirtino: genominis testas, kad ir koks tikslus bebūtų, leidžia spręsti tik apie tikimybę, o jokių absoliučių garantijų nesuteikia. Būtent tai ir yra visos nemažai permainų žadančios tiksliais testais pagrįstos medicinos paradoksas.
„Be abejo, naujosios priemonės duos daug naudos, bet kartkartėmis teks spręsti klausimą, koks sprendimas teisingas“, sako D. Hunteris, iškėlęs mintį, kad žmonėms, kuriems bus atliekami tiksliais metodais pagrįsti medicininiai testai, teks išsiugdyti atsparumą nežinomybei.
Taigi klausimas, ar verta skirti chemoterapinį gydymą, jei po genominio testo paaiškėja, kad vėžio pasikartojimo tikimybė visiškai nedidelė, ir toliau lieka aktualus. Norint tvirtai į jį atsakyti, būtini tikslūs duomenis, o ne supratimas, kad teks prisiimti vienam procentui prilygstančią riziką.
Anot D. Hunterio, tinkamai įvertinti riziką ir priimti pagrįstą sprendimą yra labai sunku. Todėl gydytojai ir pacientai turėtų pasitelkti veiksmingesnes priemones, kad geriau suprastų tiksliais testais pagrįsto gydymo niuansus.
F. Cardoso vadovaujamoje klinikoje jau susiduriama su atsisakymo skirti chemoterapiją pasekmėmis. Kai gaunamas palankus „MammaPrint“ testo rezultatas, moterims automatiškai neskiriamas chemoterapinis gydymas. „Deja, visada atsiranda pacienčių, kurių atveju ta vieno procento tikimybė pasitvirtina, todėl reikia atsižvelgti į kiekvieno paciento norus ir pageidavimus“, – sako F. Cardoso.
Beje, verta pripažinti, kad suteikti kuo išsamesnės informacijos naudinga ir tada, kai ja remiantis vienintelio teisingo sprendimo priimti neįmanoma.