Sparčiai plintant omikron atmainai stebimi kur kas dažniau pasireiškiantys pokovodiniai simptomai. Apie tai, kalba vis daugiau žmonių, nes vis daugiau jų perserga COVID-19 liga.
Kas yra pokovidinis sindromas, kada kreiptis į gydytojus ir, ar įmanoma to išvengti, „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ pasakojo Kauno klinikų Reabilitacijos klinikos vadovas profesorius Raimondas Kubilius.
Pacientus išskyrė į dvi grupes
Profesorius R. Kubilius visus pacientus, kurie susirgo arba persirgo COVID-19 infekcija, pagal ilgalaikius liekamuosius požymius suskirstė į dvi dideles grupes.
Viena grupė – pacientai, kuriems ūminė COVID-19 infekcija komplikavosi kvėpavimo funkcijos sutrikimu ar kitų organų pažaida ir dėl to jie gydyti ligoninėje, o po to su liekamaisiais reiškiniais išleisti toliau gydytis į namus arba nukreipti tolimesniam sveikatą grąžinančiam reabilitaciniam gydymui.
Antra didelė grupė – žmonės, kurie persirgo lengvos arba vidutinės eigos COVID-19 infekcija ir gydėsi ligą namie, nesikreipdami į gydymo įstaigas. Tik vėliau šeimos gydytojas jiems diagnozavo pasveikimą po ūminės infekcijos.
„Kaip mūsų tyrimas rodo, bemaž 9 procentams tų žmonių liga įgavo lėtinės ligos pavidalą. Tai reiškia, kad nuo šeimos gydytojo konstatuoto pasveikimo dėl ūminės infekcijos ta liga po keturių savaičių tęsėsi su tais pačiais požymiais arba pakeitė savo veidą ir įgijo naujų požymių. Tai – užsitęsę ilgalaikiai liekamieji COVID-19 infekcijos požymiai. Šią grupę mes įvardijame, kaip pacientus, kuriems ūminis infekcinis susirgimas komplikavosi pokovidiniu sindromu“, – pasakojo profesorius R. Kubilius.
Dauguma sergančiųjų – darbingo amžiaus moterys
Kauno klinikų Reabilitacijos klinikos mokslininkai ištyrė daugiau 1 tūkst. sirgusiųjų COVID-19 ir pastebėjo, kad bemaž 9 procentams jų infekcija įgija lėtinės ligos pavidalą. Kartu mokslininkai nustatė, kokie rizikos veiksniai ir lėtinės ligos dažniausiai nulemia pokovidinio sindromo išsivystymą.
„Šiandien, jeigu sudarytume paveikslą, ar galima prognozuoti, kuriam iš tų pacientų išsivystys pokovidinis sindromas, dažniausiai kalbėtume apie tai, kad bemaž 90 nuošimčių tai yra pacientai, kurie sirgo lengvos ar vidutinio sunkumo liga. Tai – šioks toks paradoksas“, – kalbėjo profesorius R. Kubilius.
Kartu jis pridūrė, kad iki 90 proc. sergančiųjų pokovidiniu sindromu yra moterys. Paprastai pokovidinis sindromas ištinka darbingo amžiaus žmones nuo 40 iki 60 metų.
Įdomu ir tai, kad bemaž trečdaliui pacientų iki susirgimo buvo diagnozuotas vienoks ar kitoks polinkis į įvairias alergijas, dalį jų vargino bronchų astma. Taip pat kai kuriems buvo būdingas padidintas arterinis kraujospūdis, turėjo skydliaukės problemų.
„Tačiau tie visi gretutiniai susirgimai buvo kontroliuojami, dalis netgi nevartojo vaistų.
Būtina pabrėžti, kad absoliuti dauguma pacientų, kuriems buvo diagnozuotas pokovidinis sindromas, iki susirgimo savo sveikatos būklę vertino kaip gerą ir labai gerą. Daugumai jų netgi nereikėjo vartoti medikamentų, kad lėtinius susirgimus galėtų kontroliuoti“, – teigė profesorius.
Išskyrė būdingiausius požymius
R. Kubilius išvardijo pokovidiam sindromui būdingiausius požymius: „Paprastai per 4 savaites po diagnozuoto pasveikimo nuo ūminės COVID-19 pacientui išlieka 6–8 pagrindiniai ligos požymiai: fizinio pajėgumo sumažėjimas, dusulys, kognityvinių funkcijų pasilpimas – pacientas pastebi, kad tarsi pradėjo blogėti trumpalaikė atmintis ir pasidaro sunkiau koncentruotis, atliekant kasdieninius darbus.
Ketvirtas, dažniausias požymis – atsiradę širdies „permušimai“, arterinio kraujospūdžio padidėjimas. Kuomet pacientas kreipiasi į gydytojus, jam netgi diagnozuojama padidinta arterinio kraujospūdžio liga, kraujyje surandamas padidėjęs cholesterolio kiekis.
Sekantys požymiai: galvos skausmas, svaigimas, migruojančio pobūdžio skausmas ir netgi daliai pacientų neatsistatantys uoslės, skonio receptoriai.
Dar vienas vis dažnesnis pastaruoju metu pastebimas požymis – plaukų slinkimas“.
Mokslinės stebėsenos duomenys rodo, kad pokovidinio sindromo požymiai šiek tiek kinta. Tai gali priklausyti ir nuo viruso atmainos, kuri žmogų susargdino.
„Esant kitai viruso atmainai pradeda dominuoti kiti nusiskundimai. Mes pastebėjome, kad antrosios pandemijos bangos metu pradėjo vyrauti pažintinių funkcijų apsilpimas arba susilpnėjimas.
Tyrimais nustatėme, kad daliai pacientų tie liekamieji reiškiniai gali užsitęsti netgi šešis mėnesius ar daugiau. Pastebima, kad, praėjus bent šešiems mėnesiams, dalis tų simptomų regresuoja ir visiškai išnyksta, arba pacientas išsivaduoja iš vienų simptomų, bet jie atsinaujina ar pasireiškia visiškai kiti požymiai.
Prieš keletą savaičių į mus kreipėsi jauno amžiaus pacientė, kuriai net ir po metų pilnai neatsistato uoslės ir skonio receptoriai“, – pateikė pavyzdį R. Kubilius.
Ieškoti pagalbos neskuba
Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad pacientų, kurie serga pokovidiniu sindromu, nusiskundimai būna labai įvairūs, tačiau dažnai žmonės dėl to nesikreipia į medikus, o verčiau buriasi į savitarpio pagalbos grupes, patarimų vieni kitų klausia socialiniuose tinkluose.
„Mūsų tyrimų duomenys rodo, kad bemaž tik 12–15 proc. pacientų kreipiasi į gydytojus ir pradeda ieškoti pagalbos. Jie dažniausia nukreipiami pas fizinės reabilitcijos gydytojus“, – sakė profesorius, paraginęs žmones, kuriuos kamuoja pokovinis sindromas, kreiptis į gydytojus ir ieškoti pagalbos. Esą, net jei simptomai neatrodo labai reikšmingi, jie smarkiai veikia bendrą sveikatos būklę, darbingumą, gebėjimus atlikti įvairias veiklas.
Kreipimosi į gydytojus R. Kubilius ragino neatidėlioti ir dėl to, kad, kaip parodė tyrimas, maždaug 20 proc. pacientų, kuriems buvo diagnozuotas pokovidinis sindromas, po 3–6 mėn. pradeda dažniau vartoti vaistus – jais tenka gydyti suaktyvėjusias lėtines ligas arba pasireiškusius naujus simptomus.
„Netūnokime savyje, netoleruokime tų naujai atsiradusių arba paaštrėjusių ankstesnių simptomų, ieškokime pagalbos. Šiandien fizinės medicinos reabilitacijos gydytojai jau yra pažinę ligą, sukaupę daugiau patirties ir gali pasiūlyti pagalbos priemones, kad tie simptomai greičiau regresuotų, o bendras sveikatos būklės vertinimas grįžtų į lygį, buvusį iki susirgimo“, – kvietė gydytojas.
Net sportininkus pasodina į neįgaliojo vežimėlį
Gydytojas pastebėjo, kad kai kuriems pacientams reikia daug laiko, kol atsistato jų fizinė būklė.
„Kartais mums ir pavyzdžius konferencijose pristato, kad žmogus, iki susirgimo buvęs visiškai aktyvus, tarkime, fizinės veiklos instruktorius, kuris kasdien atlikdavo didžiulius fizinius krūvius – važiuodavo dviračiu, plaukdavo kanoja, kopdavo į kalnus, šiuo metu sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Liga jį taip surakino, kad sugrįžimas į funkcinę būklę net gydytojams atrodo sunkiai tikėtinas ateityje.
Taigi į pokovidinį sindromą turėtume žvelgti rimtai ir atsakingai. Pacientai turėtų būti atviresni, ieškoti pagalbos ir patarimų pas gydytojus, kurie jau šiandien jiems gali padėti“, – paragino medikas.