Adrianai likimas išbandymų nepagaili nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Mergaitė gimė su įgimta tulžies latakų atrezija, kai dėl neišsivysčiusių tulžies latakų tulžis kaupiasi kepenyse ir galiausiai visiškai sutrikdo organo veiklą. Vos dviejų mėnesių kūdikiui buvo atlikta sudėtinga operacija, bet ji nepadėjo, todėl medikai nusprendė, kad ją gali išgelbėti tik kepenų transplantacija. Dalį savo kepenų jai paaukojo mama, kuriai tuo metu buvo vos 19 metų, mergina vis dar mokėsi mokykloje.
„Adrianą vos gimusią iš karto išvežė į Santaros klinikas dėl žemo cukraus kiekio organizme. Santariškėse jai aptiko geltą, kuri užsitęsė, todėl būdama vos dviejų mėnesių Adriana patyrė operaciją. Po operacijos chirurgas pasakė, kad Adriana neišgyvens, jeigu jai nebus atlikta transplantacija. Nuo penkto iki devinto jos gyvenimo mėnesio mes tiesiog gyvenome Santariškių gastroenterologijos skyriuje. Prisiminame su meile ir pagarba visus šio skyriaus darbuotojus, kurie tapo mūsų šeima“, – pasakoja Adrianos mama Sandra.
Pagalbos ranką ištiesė Lietuvos žmonės
Lietuvoje kepenų transplantacijos vaikams neatliekamos, dėl to ligoniai yra siunčiami į transplantacijos centrus užsienyje, kur operacijos kaštus kompensuoja ligonių kasos. Adrianos kepenų transplantacija atlikta Varšuvoje. Nors operacijos išlaidas kompensavo ligonių kasos, šeimai buvo reikalingos lėšos pragyvenimui Varšuvoje. Pagalbos ranką ištiesė Lietuvos žmonės, suteikę paramą per „Išsipildymo akciją“.
„Aš pati dar buvau mokinė, vyras ką tik buvo pradėjęs dirbti, jokių lėšų mes neturėjome. Todėl iki šiol esu labai dėkinga žmonėms, kurie mums šiuos pinigus paaukojo ir kurie mums visapusiškai padėjo. „Išsipildymo akcijos“ metu mums buvo surinkta 10 tūkst. litų, todėl mes galėjome vykti į Varšuvą atlikti transplantaciją. Po transplantacijos tris mėnesius praleidome Varšuvoje, dar trejus metus praktiškai neišeidavome iš ligoninių Lietuvoje“, – sako Sandra.
Mergaitės motina dėkoja Dievui už tai, kad neteko tarp senelių ieškoti donoro, nes juo tiko būti ji pati.
„Nesudvejojau nė akimirkai – tiesiog žinojau, jog aš turiu padaryti viską, kad mano mergaitė išgyventų. Stiprybės man suteikė pati Adriana – tai mažas stebuklas, kuris žiūri didelėmis akimis ir tiki savo mama. Ir visi gydytojai mums sakydavo, kad Adriana stipri ir nori gyventi. Esu dėkinga ir savo vyrui už didelį palaikymą – jo dėka nepasidaviau rūpesčių naštai, pabaigiau mokslus, nemečiau jų.“
Dar vienas smūgis šeimai – Adriana papuolė į avariją
Vis dėlto prieš penkerius metus šeimos gyvenimą apsunkino dar viena nelaimė – Adrianą partrenkė automobilis. Tuo metu devynerių mergaitė išėjo iš namų link stotelės, kurioje sustoja vaikus į mokyklą vežantis autobusas. Vis dėlto stotelės mergaitė nepasiekė.
„Nuo mūsų namų iki stotelės – maždaug penkios minutės kelio. Ji atsikėlė, pavalgė, pirmą kartą gyvenime pasiprašė eiti palaidais plaukais, aš jai leidau, ir ji laiminga išėjo. Prieš jai išeinant iš namų, jos telefone įjungiau žibintuvėlį – su juo ji jausdavosi saugi, nes eiti reikia kelio šalikelėje. Be to, ir autobuso vairuotojas prašydavo, jog vaikai būtų su žibintuvėliais, kad juos matytų. Adriana man pasakojo, kad ji sustojo šalikelėje norėdama išjungti žibintuvėlį, nes jau buvo pakankamai šviesu, o stotelėje stovėjo vyras su šviesą atspindinčia liemene. Tuo metu ją ir partrenkė mašina.
Apie nelaimę man pranešė iš jos mobiliojo telefono paskambinęs vyras. Labai išsigandau išgirdusi ne Adrianos balsą, aplankė pačios blogiausios mintys. Šokas buvo toks didelis, kad išlėkiau iš namų pamiršusi, jog namie lieka kita dvejų metukų dukrytė. Kai nuvykau, Adriana gulėjo griovyje buvusioje pusnyje, toli nuo važiuojamosios kelio dalies. Aplink stovėjo policijos pareigūnai, klūpėjo moteris ir du vyrai – rajono meras ir jo pavaduotojas, kurie pravažiuodami sutiko padėti. Adriana šaukėsi manęs. Ji buvo be vieno bato, kepurės, striukė buvo suplėšyta, daiktai iš kuprinės išsimėtę aplink. Nė vieno daikto nebuvo važiuojamojoje kelio dalyje“, – pasakoja mergaitės mama Sandra.
Po šios nelaimės policija atliko išsamų tyrimą, o jo rezultatai šeimą šokiravo – tyrėjai nustatė, kad Adriana pati kalta dėl šio incidento. Tyrimas parodė, kad mergaitė, nors ir turėjo žibintuvėlį, pasitraukė iš kelio šalikelės ir buvo partrenkta todėl, nes ėjo tiesiog važiuojamojoje kelio dalyje.
„Kai ją perkėlė į greitosios pagalbos automobilį, ten buvęs vyras man perdavė jos telefoną. Jame vis dar degė žibintuvėlis – ji net nespėjo jo išjungti. Taip pat nebuvo atidaryta jokia programėlė, nors vėliau ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo nurodyta, kad ji greičiausiai naršė telefone ir nežiūrėjo į kelią. Iš tiesų Adriana niekada taip nepasielgtų“, – prisimena Sandra.
Apie ketverius metus mergaitės motina kovojo dėl teisybės ir ieškojo teisinio kelio kovoti su tyrimo sprendimu. Vis dėlto galiausiai Sandra nusprendė pasiduoti ir bylą nutraukti.
Septintokei Adrianai stiprybės suteikia kiti vaikai
Po avarijos Adrianos sveikata sutriko dar labiau – ji dabar turi ir nugaros problemų, hipertenziją, rankos deformaciją. Mergaitei visą gyvenimą reikės gerti imunosupresantus.
„Labai gaila ir skaudu, kad mano vaiką šioje situacijoje padarė kaltu, o partrenkusi moteris visiškai niekuo nepadėjo ir nekompensavo gydymo išlaidų. Adrianai buvo skirtas namų mokymas, man teko išeiti iš darbo ir būti šalia dukros. Adriana iki pat dabar bijo važiuoti autobusu ir eiti iki stotelės. Į mokyklą ir iš jos mergaitę parvežu aš“, – sako Sandra.
Šiuo metu Adriana eina į septintą klasę. Nors dėl sveikatos problemų ji turi praleisti daug pamokų, pasak jos mamos, mergaitė visada stengiasi pasivyti klasės draugus: „Adriana turi daug draugų, ji yra draugiška ir geraširdė mergaitė. Kiti vaikai tikrai suteikia jai stiprybės.“
Sunkumų nepalaužta Adrianos mama Sandra motinos dienos proga turi palinkėjimą visiems, kurie turi galimybių padėti gyvenimo išbandymus patiriantiems vaikams. Taip pat ir jų tėvams.
„Labai linkiu, kad žmonės nebūtų abejingi, ir jei yra nors menkiausia galimybė išgelbėti žmogų ar padovanoti jam gyvybę, būtinai padarykite tai. O visų sergančių vaikų tėveliams linkiu neprarasti vilties ir tikėti. Mylėkite, gerbkite ir saugokite savo vaikus bet kokia kaina“, – sako Sandra.
Transplantacijų laukia šimtai
Apie galimybę dovanoti organus sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje žmogui yra konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba sustojęs kvėpavimas ir nutrūkusi kraujotaka. Svarbu suprasti, kad smegenų mirtis – ne koma. Konstatavus smegenų mirtį žmogus nebepabus, nes jo smegenų veikla nebeatsikurs.
Artimųjų jaučiamas netekties skausmas ir liūdesys apsunkina sprendimo, ar pritarti organų donorystei, priėmimą.
Artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus kraujo tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę – pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus, jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai jiems tinkamas.
Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inksto ir inksto-kasos komplekso laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – galimybę regėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 307 žmonės*: 77 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 33 širdies, 7 plaučių, 3 širdies-plaučių komplekso, 44 kepenų, 142 ragenų transplantacijos. Iš jų – 5 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo ar artimųjų organus po mirties.
Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinė“ arba „Gintarinė vaistinė“ vaistinėje.
*2023 m. kovo 31 d. duomenimis