Kuo ilgiau tęsiasi skausmas, tuo sunkiau jį gydyti
Pasak gydytojos, 90 proc. 40 metų amžiaus žmonių yra patyrę kažkokius skausmus. Visgi seniau pacientai būdavo vyresni, dauguma jų būdavo virš 60 metų. Dabar pastebima tendencija, kad pacientai, dėl gyvenimo būdo, tempo, vis jaunėja.
„Jaunesni pacientai anksčiau pradeda rūpintis savo sveikata, tai reiškia, kad anksčiau supranta, jog reikia judėti, kad pajutus nugaros skausmą pirma reikia ne tablečių, o kineziterapijos užsiėmimų, kad reikia vaikščioti, turėti darbo higieną, pakeisti kas 2 valandas poziciją.
Bet vyresni, virš 60 metų žmonės yra pripratę sunkiai dirbti pamiršdami save. Mūsų karta taip pat per darbus pamiršta save. O jaunimas, džiugu, žiūri kitaip. Kita bėda, kad jaunimas mėgsta persistengti“, – sakė A. Mažeikaitė.
Ūmus skausmas yra greitai suvaldomas, o lėtinis sukelia daug daugiau problemų – kuo ilgiau jis tęsiasi, tuo sunkiau yra valdomas.
„Kuo anksčiau jauniems žmonėms padedame, kuo anksčiau kreipiamasi pagalbos, pavyzdžiui, kai yra stuburo išvarža, tuo greičiau jie gali grįžti į gyvenimą. Taip yra sutaupomi visi kaštai – nedarbingumo, grįžimo į šeimą. Jauni vyrai, jei negali dirbti, yra labiau linkę į depresiją“, – kalbėjo pašnekovė.
Lėtinį skausmą patiriantys pacientai dažnai serga depresija, nes yra išsekę nuo nuolatinio skausmo. Dėl to skausmo gydymas yra paremtas ne vieno specialisto, o visos komandos darbu.
Gydytojai atlieka „skausmo blokadas“
Įvertinti paciento skausmui kartais prireikia ir kelių vizitų. Pacientas pildo klausimyną, kalba su gydytoju. O kartais skausmas būna psichosomatinis, kilęs dėl psichologinių problemų.
„Būna, kad iš užsienio grįžta vaikai, ir pradeda po visur vežioti senyvo amžiaus tėvus, o jiems tai sukelia sąmyšį. Jiems tikrai įsijungia psichosomatika, vaikai per tą trumpą laiką bando išvežioti tėvelius po visas klinikas, visiems parodyti, kas čia darosi. Kai ateini, ir pamatai, kaip tėvai pirmą kartą elgiasi esant vaikams, ir kaip – kai jie ateina vieni, jie būna visai kitokie. Dėl to netgi reikia pakartotinių vizitų“, – sakė A. Mažeikaitė.
Skausmo gydymas susideda iš medikamentinio gydymo bei invazinio gydymo, jei medikamentai nebepadeda. Tai liaudiškai vadinamos „skausmo blokados“, kurias atlieka gydytojai.
Nors Lietuvoje dar nėra itin paplitusios, tačiau po truputį jau atsiranda šalčio, radijo dažnių terapija, kai šalčiu galima užšaldyti nervą. Tokia terapija pacientui leidžia jausti mažiau skausmo. Kaip pasakoja gydytoja, nuo šių metų chirurgai Vilniuje ir Kaune galės implantuoti nugaros smegenų stimuliatorius tiems pacientams, kurie turėjo stuburo operacijas ir vis dar jaučia skausmą.
Po operacijos skausmas nebūtinai baigsis
„Visi galvoja, kad išoperavus išvaržą, baigsis problemos, tačiau nieko panašaus. Po operacijos svarbu paaiškinti, kad reikės kineziterapeuto, net skausmo specialisto“, – pasakojo A. Mažeikaitė.
Be to, prieš operaciją dažniausiai rekomenduojama apsilankyti pas skausmo gydytojus, kurie gali padėti ir be operacijos.
„Labai didžiuojuosi mūsų neurochirurgų požiūriu, kad iš pradžių jie neskuba išoperuoti, o pasako, kad eikite, padirbkite su mūsų skausmo gydytojais, kineziterapeutais, o jei jie padėti negalės, tada grįžkite pas mus. Va čia yra didžiulė pagarba jiems, nes daugelis nori pirmiausia išoperuoti, padaro didelės apimties operacijas, o kai rezultato nėra, siunčia pas skausmo gydytoją. Tada mums yra be galo sunku padėti pacientui“, – kalbėjo gydytoja.
Visgi, gydytoja pamini, kad yra ir tokių patologijų, kurioms gydyti neišvengiamai reikalinga operacija.
Kai skausmas trunka ilgiau nei 3 mėnesius, jį galima vadinti lėtiniu. Tokiu atveju visada pirmiausia reikia kreiptis į šeimos gydytojus – jie pasakys, ar gali padėti žmogui, ar jį reikia atsiųsti pas skausmo gydytojus. Kuo greičiau bus pritaikyti invaziniai gydymo metodai, tuo greičiau žmogus galės grįžti į gyvenimą.
„Taip mes sutaupome laiko, valstybės pinigų, nes nereikia mokėti nedarbingumo. Dabar yra ydingas ratas, kai pacientui tęsiamas nedarbingumas 3 mėnesius, jis vėl ateina, gydytojai nebežino, ką daryti, tada siunčia pas skausmo specialistą. O mums irgi reikia kelių mėnesių nuspręsti, ką daryti. Kartais užtenka vieno vizito, dviejų, o kartais tenka padirbėti su pacientu“, – sakė pašnekovė.
Pasak pašnekovės, yra dalis gydytojų, kurie nesiunčia paciento pas skausmo specialistus arba specialiai juos atkalbinėja.
„Klausia paciento, ką jums ten padės. Jei nežinote, kuo galime padėti, tai nekalbėkite išvis. Mes padedame 85 proc. pacientų, likusiai daliai taip pat padedame sumažinti skausmą, bet tai priklauso ir nuo to, ko pacientas tikisi. Jei jis atėjo su didžiule stuburo stenoze, daugybiniais degenaraciniais pakeitimais, ir tikisi, kad jam visiškai nebeskaudės, taip nebus. Bet mūsų tikslas yra sumažinti skausmą taip, kad pacientas galėtų save apsitarnauti, nereikėtų vaistų vartoti“, – kalbėjo A. Mažeikaitė.
Ūminio skausmo priežasčių gali būti įvairių. Gydytoja vardija, kad neretai pasitaiko trišakio nervo neuralgija, postherpetinės neuralgijos sukelti skausmai, neurologinės ligos. Kiekvienas ūminis skausmas gali pereiti į lėtinį. Lėtinį skausmą dažniausiai sukelia stuburo ligos.
„Lėtinio skausmo priežastys yra tos pačios ūminio skausmo priežastys, kurios buvo laiku nesuvaldytos ir perėjo į lėtinį skausmą. Kai suserga stuburas, jis sirgs visą gyvenimą. Pasaulyje galima transplantuoti širdį, inkstus, bet stuburo niekas nepakeis. Įvyko pažeidimas ir jis liks visą gyvenimą. Bet galima išmokti tai valdyti ir stuburu rūpintis“, – sakė gydytoja.
Gydytoja sako, kad ateityje į komandą galėtų prisijungti ir ergoterapeutai. Užsienyje į pacientų, kurie kenčia nuo lėtinio skausmo, namus, atvyksta specialistai. Pacientus stebi, filmuoja, kaip jie juda buityje, paaiškina ką jie daro blogai. Įdomu, kad net pasilenkti prie stalčiaus reikia mokėti saugiai.
„O vyresniems žmonėms reikia pagalvoti, ar tikrai reikia grėbti tuos lapus, ar reikia eiti į daržus. Arba tada prisitaikyti, kad kauptukas būtų ilgu kotu. Jei nešame vandenį, tai ne didžiuliais kibirais“, – sakė A. Mažeikaitė.
Pašnekovės teigimu, pacientams, patiriantiems lėtinį skausmą, dažnai reikia ir psichologo pagalbos, net jei pats pacientas tai neigia.
Prisiminė kantriausią pacientą
Laidos pabaigoje gydytoja prisiminė vieną kantriausių pacientų, kurio istorija parodo, ką gali duoti nuoseklus darbas.
„Tai buvo prieš 4–5 metus, gruodžio 27 diena, kai dvi dukros, 80 metų tėvelį atnešė man ant rankų ir išprašė konsultacijos. Sako, daktare, mes prieš mėnesį palaidojome mamą, negalime netekti ir tėčio, o tėtis visiškai nevaikščiojo. Jis tikrai turėjo stuburo stenozę, niekas operacinio gydymo nebetaikė. Aš pritaikiau skausmo blokadas, dirbo ir psichologas, ir kineziterapeutas du kartus per savaitę.
Vasarą su savo užaugintais pomidorais senjoras atėjo pas mus į svečius, ir be jokių lazdelių. Bet jis tikrai dirbo nuosekliai ir norėjo padėti sau. Nereikia tikėtis, kad atvesiu save pas gydytoją ir gydytojas padarys stebuklą. 80 proc. turi būti paciento darbo, o 20 proc. padės specialistai“, – kalbėjo gydytoja.
