Vis tik dažniausiai endoskopija skiriama diagnostikos tikslais. Tiksli diagnostika – ypatingai svarbi, norint paskirti geriausią ir tinkamiausią gydymą kiekvienam pacientui. Kai tyrimai skiriami vaikams, dažnam iš tėvų kyla įvairių klausimų, kartais ir nerimo, dėl to, kaip tyrimas bus atliekamas, ar reikalingas koks nors pasiruošimas jam. Nuogąstaujama, ar vaikui neskaudės.
Kas yra endoskopinis tyrimas, kada jis skiriamas vaikams ir kaip jam pasiruošti? Apie tai tiesioginėje „Facebook“ transliacijoje pasakojo VUL Santaros klinikų Vaikų ligoninės gydytoja vaikų chirurgė-endoskopuotoja Julija Červinskienė ir Vaikų chirurgijos skyriaus vedėjas gydytojas vaikų chirurgas daktaras Arūnas Strumila.
Endoskopinis tyrimas – kas tai?
Gydytoja J. Červinskienė pasakojo, kad endoskopija yra organų apžiūrėjimas iš vidaus.
„Mūsų poskyryje vaikams atliekamos virškinamojo trakto endoskopijos: stemplės, skrandžio, dvylikapirštės žarnos ir storosios žarnos tyrimai. Taip pat atliekamos kvėpavimo takų endoskopijos – vadinamosios bronchoskopijos“, – vardijo gydytoja.
Gydytojas A. Strumila antrino, kad visi minimaliai invaziniai tyrimai pastaruosius 5 metus smarkiai patobulėjo, o tyrimai pasitelkiami ne tik ligoms diagnozuoti, bet ir gydyti.
„Ligų spektras, dėl ko mes skiriame šiuos tyrimus, yra labai platus ir kasmet atsiveria vis daugiau galimybių, ką galime padaryti. Endoskopijas atliekame vaikams nuo naujagimių – jiems diagnozuojame, patvirtiname įgimtas patologijas ir dalį gydome, įsivertiname prieš operaciją ir po jos būkles. Su vyresnio amžiaus vaikais daugiausia darbo yra dėl skrandžio ligų, tyrimai naudojami Krono ir kitų ligų diagnostikai“, – sakė A. Strumila.
Gydytoja J. Červinskienė papildė, kad endoskopija naudojama ir svetimkūniams šalinti: iš kvėpavimo takų, stemplės, skrandžio, kartais net iš dvylikapirštės žarnos, kraujavimui stabdyti, sergant tam tikromis kepenų ligomis, esant opoms ar pažeidimams. Taip pat tai endoskopija naudojama susiaurėjimų plėtimui, pvz., šalinant įstrigusį svetimkūnį.
Kokiam vaikui ir kodėl taikoma endoskopija, priklauso ir nuo amžiaus.
„Jeigu tai yra vaikas iki pusės metų, kalbame apie įgimtų ligų diagnostiką, dalies – ir gydymą. Vaikai iki 5 metų yra svetimkūnių mėgėjai – viską mėgsta užkąsti, paragauti per burną, jie ir įkvepia – svetimkūnis patenka į kvėpavimo takus, ir užkanda kokių svetimkūnių, kurie nepasišalina.
Pastarieji atvejai buvo skalbimo miltelių kapsulių paragavimas, kam automatiškai reikalinga endoskopija ir diagnostikai, ir gydymui.
Vyresniems vaikams jau prasideda skrandžio, uždegiminės bėdos. Mes tada endoskopu jas diagnozuojame ir automatiškai paskiriamas gydymas pagal radinius“, – aiškino gydytojas A. Strumila.
Ko jokiu būdu neduoti vaikams
Taigi, endoskopija neretai pasitelkiama gelbėti vaikus, paragavusius to, ko ragauti jie neturėjo.
„Dažniausiai svetimkūnius traukiame iš stemplės, kas sukelia didelį diskomfortą vaikams – tada endoskopija daroma skubos tvarka. Iš skrandžio irgi traukiami didesni svetimkūniai, kurie patys negali pasišalinti, arba yra pavojingi, pvz., jeigu yra aštrūs, arba jei tai – baterijos. Tenka traukti ir iš dvylikapirštės žarnos pradžios, kai būna ilgas svetimkūnis, pvz., yra buvęs dantų krapštukas, teptukas.
Jeigu jie nukeliauja žemiau, dažniausiai jau pasišalina natūraliais keliais“, – teigė gydytoja J. Červinskienė.
Anot daktaro A. Strumilos, dažniausiai svetimkūniai ir užstringa skrandyje bei stemplėje. Čia likę jie labiausiai gali vaikui pakenkti, jeigu nebus pašalinti.
Gydytoja J. Červinskienė sakė, kad vienas pačių pavojingiausių svetimkūnių yra baterijos.
„Jeigu užstringa stemplėje, per valandą-dvi neišsikrovusi, didesnė baterija labai greitai sukelia nudegimus, pavojingus sveikatai, net ir gyvybei.
Ilgiau užsibuvusi ta baterija sukelia nudegimą. Kai jis po to gyja, tai sukelia siaurėjimą, randėjimą. Tada reikalingi tos susiaurėjusios vietos plėtimai, kai stemplėje yra žaizda, užtrunka gydymas.
Straipsniuose yra aprašytų ir liūdnai pasibaigusių nediagnozuotų baterijų stemplėje atvejų. Tad tėvai turi labai saugoti, kad vaikai iš žaisliukų neiškrapštytų baterijų ir nenurytų, neduoti žaisti su monetomis mažiems vaikams, nes irgi į burnytę įsikiša, nuryja. Tiesa, monetos nėra labai pavojingas svetimkūnis, bet irgi reikalingas guldymas, narkozė, endoskopija, traukimas. Tai yra intervencinė procedūra, turinti savo rizikas, komplikacijas, todėl geriau to išvengti“, – mano gydytojas J. Červinskienė.
Daktaras A. Strumila patikslino, kad pavojingasis svetimkūnis yra ne ilgosios baterijos, o būtent plokščiosios, kurios būna laikrodžiuose ar žaisluose.
Migdyti ar nemigdyti?
Taigi, endoskopija gali būti neplaninė. O ką daryti, kai vaikui paskirstas planinis endoskopinis tyrimas?
Gydytoja J. Červinskienė pasakojo, kad tokiu atveju dažniausiai tėveliai klausia, ar galima procedūrą atlikti su migdymu, kiek laiko procedūra truks, jeigu vaikas didesnis, ar jis po to galės eiti į mokyklą. Patys vaikai dažniausiai klausia, ar skaudės.
Į klausimą, ar galima endoskopiją atlikti su narkoze, gydytoja atsakė, kad taip.
„Visada atsižvelgiame į vaiko amžių, vaiko pageidavimus, tik po to – į tėvų pageidavimus.
Didesniems vaikams paprastai tiesiog papurškiame į gerklę anestetiką, užšaldome ir nujautriname gerklę, kad mažiau jaustųsi lietimasis endoskopu. Tai nenujautrina ir nenuima visiškai vėmimo reflekso – vis tiek sukelia norą žiaugčioti.
Jeigu didelis vaikas labai bijo, arba jeigu tai yra mažas vaikas iki 7–10 metų, dažniausiai naudojame sedaciją – tai nėra pilna narkozė, nėra taip, kad vaikas visiškai miegotų. Bet tai yra raminantis vaistukas. Tokiu atveju reikia pastatyti kateterį – vaistas leidžiamas į veną. Vaikas apsnūsta, tampa mieguistas. Tai nuima baimę, nerimą. Atsigavęs jis to tyrimo dažniausiai neatsimena.
Su narkoze dažniausiai atliekama bronchoskopija, kolonoskopija. O endoskopiją su narkoze darome arba tada, kai tėvai labai pageidauja, labai bijo, arba jei vaikas yra mažas – iki 3–5 metų, arba, jeigu didesnis vaikas yra labai baimingas – nenori duoti kateterio pastatyti, arba, jeigu planuojama truputį ilgesnė procedūra su papildomomis manipuliacijomis, sakykime, gydytojas-gastroeneteorologas paprašo paimti daugybines gleivinės biopsijas iš įvairių vietų, jeigu įtariamas kraujavimas, kurį gali tekti stabdyti, jeigu įtariamas svetimkūnis, kvėpavimo takų nudegimas. Taip pat vaikams su raidos sutrikimu, autizmo spektro sutrikimu endoskopijos atliekamos su bendra nejautra.
Mes turime iš anksto žinoti, kad tyrimas bus su bendra nejautra, nes turime tai į planus įrašyti – anesterziologai taip pat planuojasi savo darbą. Ir, aišku, tada reikia prieš procedūrą padaryti papildomos tyrimus: bendrą kraujo tyrimą šviežią, kardiogramą“, – paaiškino gydytoja J. Červinskienė.
Gydytojas A. Strumila pasakojo, kad dažnai užtenka pabendrauti su vaiku ir pasidaro aišku pagal jo reakciją ir baimes, ar užteks tik sedacijos, ar reikės pacientą pamigdyti.
Kaip pasiruošti tyrimui?
Gydytoja J. Červinskienė pridūrė, kad prieš bet kokį planinį endoskopinį tyrimą vaikas turi būti nesukarščiavęs, nesuslogavęs, be ūmių virusinių infekcijų.
Taip pat prieš planinį tyrimą vaikas turėtų būti nevalgęs: kieto maisto 8 val., o, jeigu tyrimas skiriamas iš ryto nuo 8-9 val., prašoma nevalgyti jau nuo 8 val. vakaro, antraip maistas apsunkina apžiūrą, tyrimas būna mažiau informatyvus, pacientas jį mažiau toleruoja.
„Jeigu tai – kūdikis, mišinuko turi būti negėręs 6 val., jei kūdikis maitinamas mamos pienu – 4 val. turi būti jo negėręs, o vandens negėręs 2 val.“, – išvardijo gydytoja J.Červinskienė.
Kiek laiko trunka procedūra?
Kitas dažnas klausimas, kaip minėta, yra tyrimo trukmė.
„Viršutinės virškinamojo trakto dalies endoskopinis tyrimas trunka 5–15 min. Aišku, trukmė priklauso nuo to, ar tai yra diagnostinė procedūra, ar kraujavimo stabdymas, ar svetimkūnio šalinimas. Priklauso nuo to, kaip sekasi tyrimą atlikti.
Bet šiaip diagnostinė procedūra, net, jeigu reikia atlikti biopsiją, trunka 5–15 min.“, – teigė medikė.
Jeigu procedūra yra su narkoze, ji užtrunka, kol vaikas užmiega, kol pastatomas intraveninis kateteris, kol atliekama endoskopija ir kol vaikas atsibunda po narkozės. Taigi, viskas užtrunka jau ilgiau – iki 20 min. Dar mažiausiai 2–3 val. vaikas po narkozės turi likti gydymo įstaigoje, kad pilnai atsigautų.
Su sedacija procedūra irgi užtrunka ilgiau, nes reikia pastatyti kateterį. Atsigavimas po sedacijos užtrunka irgi apie 2 val. – tiek laiko vaikas turi likti gydymo įstaigoje.
Visą Santaros klinikų transliacijos įrašą galite peržiūrėti čia: