Ypač dažnai su šia problema susiduria brandaus amžiaus moterys. Kaip portalui Delfi pasakojo Medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytojas akušeris-ginekologas med. dr. Gediminas Mečėjus, apie 50-uosius gyvenimo metus ši problema kamuoja maždaug pusę moterų. Po gimdymo, kaip rodo statistika, su tuo susiduria kas penkta–šešta moteris.
Vyrams ši bėda taip pat nėra svetima. Kaip yra sakęs Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Urologijos centro gydytojas urologas Aivaras Grybas, kažkuriuo savo gyvenimo metu tai patiria apie 10 proc. vyrų. Iš jų 90 proc. su šia problema susiduria po prostatos vėžio gydymo: tiek chirurginio, tiek ir spindulinio.
Kada ieškoti pagalbos?
Visų pirma – pokalbis su daktaru G. Mečėjumi – apie moterų šlapimo nelaikymo bėdas.
Daktaras pastebėjo, kad ši tema vis dar atsiduria tabu sąraše, todėl dažna nedrįstama ieškoti sprendimo.
„Iš tų, kurios susiduria su šia diskomfortą keliančia problema, maždaug kas penktai gali būti reikalingas gydymas“, – konstatavo gydytojas G. Mečėjus.
Pasak mediko, pavieniai atvejai, kai į kelnaites nutekėjo keli šlapimo lašai, neturėtų kelti nerimo, bet jeigu tai kartojasi, kelia diskomfortą, kentėti nereikėtų.
„Praleidžiamos sporto treniruotės, užleidžiami namų ruošos darbai, atsisakymas dūkti su vaikais ar tiesiog juoktis dėl baimės vėl jausti šlapimo pratekėjimą – ženklai, įspėjantys, kad reikia ieškoti pagalbos. Šlapimo nelaikymą lydi ne tik fizinis diskomfortas, bet ir psichologinis. Juk nuolat sušlampančios kelnaitės gali priversti atsisakyti mėgstamų veiklų ar apskritai lemti užsidarymą namuose.
Tiesa, ką tik pagimdžiusioms jaunoms mamoms vertėtų žinoti, kad laikinas šlapimo nelaikymas po gimdymo yra gana dažnas ir neretai palaipsniui susitvarko be specifinio gydymo. Geriausias vaistas šiuo atveju – laikas, maždaug po kelių mėnesių audiniai vėl tampa standūs ir problema dažniausiai išsisprendžia“, – patikino daktaras G. Mečėjus.
Ką tik pagimdžiusioms jaunoms mamoms vertėtų žinoti, kad laikinas šlapimo nelaikymas po gimdymo yra gana dažnas ir neretai palaipsniui susitvarko be specifinio gydymo
Gydytojas pridūrė, kad svarbu suprasti: šlapimo nelaikymas nėra siejamas nei su prasta higiena, nei su per mažu fiziniu aktyvumu ar kitais netinkamais įpročiais.
„Priešingai – dažniau su šia problema susiduria aktyviai sportuojančios moterys, o viena iš pagrindinių priežasčių – nėštumai“, – sakė Delfi pašnekovas.
Kas padeda, o kas nelabai?
Neretai siūloma šlapimo nelaikymo bėdas spręsti, stiprinant dubens dugno raumenis, atliekant Kėgelio pratimus. Vis tik daktaras G. Mečėjus sakė, kad tai vargu ar bus veiksminga.
„Deja, bet gerų naujienų nėra bandantiems su šlapimo nelaikymu kovoti dabar madingais Kėgelio pratimais ar kitomis internete randamomis mankštomis. Be abejo, fizinis aktyvumas yra svarbus ir sveikintinas, tačiau nėra panacėja. Problemą lemia ne raumenų, o jungiamojo audinio struktūriniai pokyčiai, o jų, deja, neištreniruosime.
Susiduriant su šlapimo pratekėjimo problemomis neretai sau „išsirašomas“ ir gydymas – gerti mažiau skysčių, tada ir į tualetą užsukti reikės rečiau. Tiesa, toks sprendimas apgaulingas, natūralu, kad iš tuščios pūslės šlapimas netekės, bet skysčių trūkumas gresia dehidratacija ir rimtais vidaus organų pažeidimais.
Susidūrus su šlapimo nelaikymo problema dažnai pirmiausia rekomenduojama išbandyti šlapinimosi režimą. Pavyzdžiui, prieš užsiimant veikla, kurios metu jaučiame šlapimo pratekėjimą (bėgiojant, einant su vaikais į lauką ar kita), nueiti į tualetą ir imtis jos tuščia šlapimo pūsle – tai padės sumažinti riziką“, – rekomendavo gydytojas.
Jeigu tai negelbsti, gali prireikti gydymo, kuris prasideda nuo konsultacijos su gydytoju ginekologu ar urologu.
„Konsultacijos metu atliekami išsamūs tyrimai echoskopu bei laboratorijoje ištiriamas šlapimas.
Nuolat šlampančias kelnaites dažniausiai lemia įtampos šlapimo nelaikymas arba dirglios pūslės sindromas. Pastarasis pasireiškia staigiu noru šlapintis, pavyzdžiui, vos grįžus namo tiesiu taikymu lekiama į tualetą. Esant dirglios pūslės diagnozei padeda vaistai, tačiau nustačius įtampos šlapimo nelaikymą prireikia ir chirurginio gydymo.
Dirglios pūslės sindromas pasireiškia staigiu noru šlapintis, pavyzdžiui, vos grįžus namo tiesiu taikymu lekiama į tualetą
Nors konkretus gydymo metodas yra parenkamas vertinant kiekvieną atvejį individualiai ir tai, ko siekia pati pacientė, bene efektyviausias ir ilgalaikis sprendimas – inovatyvi chirurginė operacija. Jos metu naudojant specialų tinklelį sukuriamas šlapimo pūslės palaikymas, neleidžiantis šlapimui nevalingai ištekėti.
Priklausomai nuo šlapimo nelaikymo laipsnio ir nustatytos priežasties šiandien taikomi ir tokie inovatyvūs, tačiau mažiau invaziniai gydymo metodai kaip botulino toksino injekcijos, atliekamos gydytojų urologų, ar gydymas lazeriu.
Vienas iš dažniausiai taikomų inovatyvių ir gerus rezultatus atnešančių sprendimų TOT – pošlaplinio raiščio (juostos) implantacija. Po operacijos jau tą pačią dieną galima sugrįžti į namus, tačiau po jos mėnesį rekomenduojama vengti didelio fizinio aktyvumo, negalimi lytiniai santykiai“, – apie gydymo būdus papasakojo daktaras G. Mečėjus.
Problema, būdinga ir vyrams
Nors, kaip minėta šlapimo nelaikymas yra ne tik moterų, bet ir vyrų problema, gydytojas urologas A. Grybas yra sakę, kad dažniau vyrus ištinka kiek kita bėda.
„Vyrai išties dažniau susiduria su priešinga situacija, kada yra apsunkintas šlapinimasis, susilpnėjusi šlapimo srovė – kartais netgi iki susilaikymo. Bet po tam tikrų situacijų, tarkime, po onkologinių ligų gydymo, po tarpvietės ar dubens srities operacijų, po tarpvietės ar dubens srities traumų, po stuburo, invervacijos pažeidimų, esama šlapimo nelaikymo ir tarp vyrų“, – kiek anksčiau teigė gydytojas urologas A. Grybas.
Šlapimo nelaikymas, pasak gydytojo urologo, skirstomas į tris laipsnius: mažo, vidutinio ir didelio, kuris vertinamas pagal sunaudojamų įklotų arba nevalingai ištekėjusio šlapimo kiekį. Iki 200 ml laikomas nedidelio laipsnio, 200–400 ml – vidutinio laipsnio, o virš 400 ml nevalingai ištekėjusio šlapimo kiekio per parą – didelio laipsnio šlapimo nelaikymas. Pagal tai skiriamas gydymas.
Šlapimo nelaikymas skirstomas į tris laipsnius: mažo, vidutinio ir didelio, kuris vertinamas pagal sunaudojamų įklotų arba nevalingai ištekėjusio šlapimo kiekį.
Anot mediko, šlapimo nelaikymas yra didelis krūvis ir pacientams, ir valstybei, nes tai veikia tiek žmogaus socialinį aktyvumą, tiek darbingumą, tiek ir psichologinę būklę. Deja, problemai spręsti skiriamas nepakankamas dėmesys.
„Džiugu, kad Lietuvoje taikomos reabilitacinės gydymo priemonės. Reabilitacija skiriama po radikalios prostektomijos. Tai pagerina šlapimo nelaikymo situaciją po operacinio gydymo.
Pastebėta, kad net 70 proc. atvejų šlapimo sulaikymas pagerėja per pusmetį, per metus matomas dar didesnis teigiamas poslinkis. Būtent todėl palaukiama metus iki aktyvaus šlapimo nelaikymo gydymo tiems pacientams, kuriems ši problema išlieka“, – paaiškino gydytojas A. Grybas.
Jis pridūrė, kad Lietuvoje kompensuojamos pagalbos ir slaugos priemonės: įklotai, sauskelnės, bet po to jas utlizuoti kainuoja.
Šlapimo nelaikymo problemą galima spręsti ir chirurginėmis priemonėmis – pošlapiniais raiščiais ar dirbtiniais šlaplės sfinkteriais. Bet Lietuvoje, kaip sakė gydytojas A. Grybas, šios priemonės pacientams kompensuojamos tik praėjus 2 metams po prostatektomijos, kai kitose valstybėse tokia kompensacija dažniausiai skiriama jau po metų.
„Įstatyme gana griežtai apibrėžta, kad pošlapliniai raiščiai, dirbtiniai šlaplės sfinkteriai kompensuojami visiškai išgydytiems pacientams, kurių onkologinė liga yra stabili. Bet prostatos vėžiu sergančių pacientų gyvenimo trukmė, net ir progresuojant ligai, yra gana ilga – 5–15 metų. Todėl net aktyviai gydomų pacientų gyvenimo kokybė turėtų būti ne antraeilė“, – įsitikinęs gydytojas.