Psichoterapeuto Vaido Arvasevičiaus teigimu, skirtingi žmonės skirtingai suvokia pokyčius. Vieniems tai – naujos galimybės, kitiems – neįveikiama kliūtis. Taip yra todėl, kad specifinis žmogaus psichologinis portretas lemia specifinį santykį su pokyčiais. Vieni jų bijo, kitiems tai – dar vienas iššūkis.
„Pokytis yra procesas, kuomet vienas dalykas keičiasi į kitą. Iš esmės patys pokyčiai nekelia baimės. Baimę kelia tai, ką tas pokytis žmogui, jo manymu, atneš: išbandymą, kliūtį, skriaudą, neteisybę ar galimybę gyventi geriau“, – apibrėžia V. Arvasevičius.
Pasak jo, nuolatinis naujovių atmetimas – žalingas dalykas, kurį lemti gali didžiulis saugumo poreikis, o tokie žmonės, kurie jokiems pokyčiams ryžtis nenori ir to nepadaro – dažniausiai nepatiria teigiamos gyvenimo kokybės dinamikos.
Vakarų Europoje pacientai – drąsesni
Psichoterapeuto teigimu, žmonės, kuriems naujovės kelia baimę – labai neatsparūs nežinomybei, neapibrėžtumui, negarantuotiems rezultatams. Jiems sunku leistis į nežinomas patirtis. Ar tai būtų kalbama apie naujo darbo, miesto ar netgi gydymo keitimą.
Vienas tokių pavyzdžių – hemofilija sergantys pacientai. Hemofilija yra visą gyvenimą trunkanti kraujo krešėjimo liga. Ja sergančiam žmogui nesusidaro pakankamas krešulio kiekis, dėl to pacientai nevaldomai kraujuoja.
Gydytoja vaikų hematologė Sonata Šaulytė Trakymienė pasakoja, kad iki šiol standartine hemofilijos profilaktika buvo laikomas gydymas faktorių terapija, kuomet pacientams kelis kartus per savaitę, o kai kuriais atvejais ir kas antrą dieną privaloma į veną leistis trūkstamą krešėjimo faktorių.
„Šiandien Lietuvos pacientams yra prieinamas ir kompensuojamas tikrą revoliuciją sukėlęs naujos kartos gydymas poodine terapija, kuomet hemofilija sergantys pacientai vaistus į poodį turi susileisti vos vieną kartą per savaitę, o vėliau ir tik kartą per mėnesį. Vakarų Europoje dėl savo efektyvumo ir patogumo ši terapija yra labai paplitusi, kai kuriose šalyse ji taikoma 70–80 proc. pacientų, tačiau lietuviai vis dar nedrįsta jos išbandyti. Mūsų šalyje suaugusių pacientų, kuriems taikoma poodinė terapija, skaičius siekia vos 13 proc.“, – sako gyd. S. Šaulytė Trakymienė, tuo metu tarp vaikų iki 10 m., kai gydymą savo vaikui pasirenka tėvai, šis skaičius, siekia beveik 50 proc.
Baimė išbandyti – vyresnės kartos bruožas
Psichoterapeutas V. Arvasevičius, sako, kad tai, jog Lietuvoje besiryžtančių keisti gydymą yra daug mažiau nei Vakarų Europos šalyse, gali lemti kelios priežastys: susiformavę įpročiai, netgi kultūrinės aplinkybės, kolektyvinė sąmonė.
„Pasitenkinimas esamu yra vyresnės kartos bruožas. Ir nors pastaruoju metu matome, kad šis požiūris tarp lietuvių keičiasi, mes esame įpratę kažką gavę būti dėkingi ir neieškoti geresnio sprendimo. Naujų sprendimų tokie žmonės nebijo, tiesiog jiems naujovės atrodo nebūtinos“, – sako V. Arvasevičius.
Psichoterapeuto teigimu, žmogaus pasirinkimų greitis dažnai priklauso ir nuo pavojaus gyvybei. Pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis sergantys pacientai suvokia, kad jų pasirinkimai turi būti padaryti kuo greičiau, nes jie jaučia pavojų gyvybei – žmonės įvairiausiems gydymams, tyrimams, netgi eksperimentams kartais ryžtasi akimirksniu.
Tuo metu lėtinėmis ligomis, tokiomis, kaip hemofilija, sergantiems žmonėms – grėsmė nėra tokia didelė ir akivaizdi, todėl savisaugos instinktai veikia lėčiau. Jis pataria medikams labai aiškiai argumentuoti pacientams, kaip pasikeis jų sveikatos būklė ar gyvenimo kokybė.
„Žmonių protas dažniausiai akcentuojasi į tai, kad pokyčiai – labai sudėtingas dalykas. Visgi, tokiems žmonėms reikėtų paaiškinti, kad pokyčio sukeliamas diskomfortas yra nedidukas, trumpai trunkantis, greitai įveikiamas, o jo atnešama nauda, atvirkščiai, yra milžiniška. Parodžius žmogui šį kontrastą, tokį požiūrį, tikrai galime pakeisti“, – sako V. Arvasevičius.