Sveikatos ir sveikos gyvensenos laidoje „Sveikas rytojus“ bus kalbama tai, kas daugiausiai susiduria su išvaržomis, kaip jos gali būti gydomos ir nuo ko priklauso skirtingi jų operacijų būdai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Legendinis kompozitorius, lietuviškų filmų, tokių kaip „Tadas Blinda“, „Raudonmedžio rojus“ „Niekas nenorėjo mirti“ ir kitų muzikos kūrėjas Algimantas Apanavičius prisipažins puikiai žinantis, kas yra išvaržos, nes su pirmąja teko susidurti dar gana jauname amžiuje.
„Važiuojant traukiniu iš tėviškės į vagono lentyną kėliau lagaminą, prikrautą obuolių. Tuomet pajutau skausmą, bet nekreipiau į tai dėmesio. Po kiek laiko skaudamoje vietoje atsirado guziukas. Aš daug metų kentėjau, kol šis pasidarė gana didelis“, – prisiminė A. Apanavičius.
Bėgant laikui išvarža tapo ne tik skausminga, bet ir pradėjo trukdyti vaikščioti, todėl vyras nusprendė operuotis. Tais laikais operacijos trukdavo apie porą valandų, tačiau rezultatu Algimantas Apanavičius liko labai patenkintas.
„Iki šiol aš nieko nejaučiu. Mane operavo labai geras chirurgas. Po operacijos neliko net rando“, – pasakos kompozitorius.
Nors operacija buvo sėkminga, tačiau po daugelio metų išvarža vėl atsirado. Tik šį kartą kitoje vietoje.
„Po kiek metų, sode lipant į statų kalniuką pajutau dešinėje pusėje skausmą. Nieko nekėliau, tiesiog laipteliais lipau į viršų. Po kiek laiko pasirodė išvarža, kuri nepranyko“, – pasakos vyras.
Anot gydytojos chirurgės Aistės Rikterės, yra ir daugybė priežasčių, dėl kurių išvaržos gali susiformuoti.
„Nutukimas, buvęs nėštumas daro įtaką pilvo sienos raumenų silpnumui ir išsiskyrimui. Tuomet centrinė pilvo dalis, vadinamoji baltoji linija, tampa silpnesne vieta. Taip pat gali kauptis skysčiai pilvo ertmėje, kurie gali sąlygoti išvaržų didėjimą dėl kitų, gretutinių patologijų tokių, kaip širdies nepakankamumas ar kepenų cirozė. Išvaržų atsiradimui įtaką daro ir kolageno sintezės sutrikimai. Su amžiumi raumenys silpnėja ir mažėja kolageno sintezė“, –pasakos gydytoja A. Rikterė.
Jungiamojo odos audinio susilpnėjimas vargina vyresnio amžiaus pacientus, o tuo tarpu jaunesnių žmonių išvaržos siejamos su per dideliu fiziniu krūviu. Tačiau, anot gydytojos, į specialistą kreipiamasi tik tuomet, kai ta išvarža pradeda kelti diskomfortą.
„Jeigu kalbame apie kirkšnyje esančias išvaržas, pacientai užčiuopia kažkokį darinį pilvo sienoje ar kirkšnyje. Vėliau darinys pasidaro skausmingas. Neretai fizinio aktyvumo metu tas skausmingumas suintensyvėja. Pacientai kreipiasi į gydytoją, kai visa tai pradeda trukdyti normaliam darbui ir veiklai“, – pasakos gydytoja.
Gydytoja chirurgė A. Rikterė sako, kad išvaržas, kurios pacientui sukelia nemalonių pojūčių, dažniausiai rekomenduojama operuoti, nes kiekviena jų gali būti pavojinga.
„Pačių išvaržų pavojingumas yra susijęs su jų tikimybe įstrigti. Pilvo ertmės organai, kurie patenka per išvaržos vartus į išvaržos maišą, gali užsispausti. Tokiu atveju sutrinka tų organų kraujotaka, atsiranda didesnis skausmingumas, vietinis lokalus uždegimas. Sutrikus, pavyzdžiui, žarnų kraujotakai gali pasireikšti jų nepraeinamumas. Dėl to pacientas skundžiasi pykinimu, vėmimu ir tuštinimosi sutrikimais. Vėliau, sutrikdžius kraujotaką išvaržos vartuose, žarnose ji gali po kurio laiko ir pratrūkti“, – apie galimas rizikas pasakos gydytoja chirurgė.
Išvaržų gydymui kito būdo, kaip operacinio, nėra. Jos gali būti operuojamos tiek laparaskopiniu, tiek atviru būdu. Svarbu žinoti, kad išvaržų operacijos yra kompensuojamos iš ligonių kasų net ir tada, kai jos atliekamos paciento pasirinktoje privačioje klinikoje. Tereikia pristatyti savo šeimos gydytojo medicininį siuntimą.
Gydytoja taip pat primins, kad šiandieninis išvaržų operavimo būdas yra smarkiai patobulėjęs.
„Išvaržos anksčiau buvo šalinamos atviros operacijos metu. Tokiu atveju mes atlikdavome pjūvį pilvo sienoje, išdalindavome pačią išvaržą. Taip būdavo atstatomas pilvo sienos vientisumas. Dabar šiuolaikinėje chirurgijoje tos operacijos tampa minimaliai invazinės. Šiuo atveju pažangesnis metodas yra laparaskopinės operacijos. Jos yra atliekamos per mažus pjūvelius, taip susivedant papildomus instrumentus. Jų ir kameros pagalba atliekamos manipuliacijos“, – pasakos specialistė.
Tam, kad operacijos rezultatas būtų ilgalaikis, yra naudojamos tam tikros modernios technologijos, kurios sutvirtina pilvo sieną ir stipriai sumažina išvaržos atsinaujinimo tikimybę.
„Šiai dienai išvaržų chirurgija neįsivaizduojama be specialių tinklelių, kuriais mes tvirtiname pilvo sieną. Šiandien jų pasirinkimas yra didelis ir kasdien ši technologija vis labiau tobulėja. Dažniausiai, renkamės sintetinį arba pusiau sintetinį tinklelius, kurie yra didelių porų, lengvi ir pacientas jų nejaučia. Tokie tinkleliai sustiprina pilvo sieną ir sumažina išvaržų atkryčių skaičių“, – pasakos „Fi Clinica“ chirurgė.
Pilvo sienos išvaržos operacija dažniausiai yra atliekama taikant bendrinę, spinalinę arba, kai kuriais atvejais, vietinę nejautrą.
Gydytoja atkreips dėmesį, kad išvaržos operacija gali būti apjungta ir su kitomis operacijomis.
„Atlikdami pilvo sienos išvaržos operaciją galime atlikti ir abdominoplastiką – pilvo odos paodžio riebalinio audinio pašalinimą. Išvaržos operacijos metu galime susitvarkyti ir, pavyzdžiui, krūtinę, atlikti jos pakėlimą. Taip pat sugrąžinti vientisumą prasiskyrusiems pilvo sienos raumenims, operuoti minimalias bambos ar pooperacines išvaržas“, – apie operacijos galimybes pasakos gydytoja.
Po operacijos rekomenduojama apie 2–6 savaites vengti fizinio krūvio. Viskas priklauso nuo pašalintos išvaržos dydžio, lokalizacijos bei paciento amžiaus.
„Jaunesnis žmogus į įprastinę būseną gali grįžti greičiau nei vyresnis. Viskas priklauso ir nuo operacijos lokalizacijos. Pavyzdžiui, po kirkšnies išvaržos operacijos pacientas pakankamai greitai tampa mobilus. Tai tikrai nėra ta operacija, po kurios mes liepiame gulėti lovoje. Paciento judėjimas yra pageidautinas, tačiau sunkus fizinis krūvis ar sunkių daiktų kilnojimas yra ribojamas. Paprastai žmogus darbingu tampa jau po mėnesio“, – apie gijimo laikotarpį pasakos gydytoja.