Kasmet diagnozuojama beveik 18 tūkst. vėžio atvejų, iš kurių dažniausi – priešinės liaukos, odos (be melanomos), storosios žarnos (gaubtinės ir tiesiosios), krūtinės ir plaučių piktybiniai navikai, rašoma pranešime spaudai.
Vyrai Lietuvoje dažniausiai serga prostatos, taip pat odos ir storosios žarnos vėžiu; moterys dažniausiai serga odos, krūties ir storosios žarnos vėžiu. Statistika bauginanti, todėl nenuostabu, kad, išgirdę diagnozę, dauguma pacientų be profesionalaus medicininio gydymo užsiima ir savigyda, kuri dažnai ne pagerina, bet pablogina esamą situaciją.
Šiuo metu, esant galimybei, piktybinis auglys šalinamas chirurginiu būdu, o vėžiui gydyti dažniausiai taikoma chemoterapija, spindulinė terapija, hormonų terapija. Tačiau, anot Vilniaus universiteto Onkologijos instituto fitoterapeuto Juozo Ruolios, ne kiekvienas pajėgia pereiti visą gydymo kursą: „Chemoterapijos metu žmonės neretai skundžiasi energijos stygiumi, depresyviomis nuotaikomis, taip pat jiems pasireiškia įvairūs fiziniai šalutiniai poveikiai: pykinimas, vėmimas, svorio netekimas, anemija, plaukų slinkimas, šleikštulys, taip pat dingsta apetitas, krinta svoris.
Žinoma, gydymo efektyvumas ar šalutinio poveikio intensyvumas priklauso ir nuo vėžio alokacijos, be to, nėra identiškų vėžio atvejų – net ir tos pačios formos ligai gali reikėti skirtingo gydymo.“
J. Ruolia atskleidžia, kad, perėjus chemoterapijos kursą, išsekusį organizmą būtina atstatyti ir tausoti. Tam pacientai dažnai pasitelkia visus įmanomus būdus (fitoterapiją, alternatyviąją mediciną, maisto papildus ir pan.). Renkantis fitoterapiją, verta žinoti, kad Lietuvoje leidžiama vartoti 189 žolinius augalus, o onkologiniams ligoniams iš jų tinka mažiau nei 50 rūšių. „Tik kruopštus gydytojų, klinikinių fitoterapeutų nurodymų laikymasis ir vaistažolių vartojimas padeda įveikti ligą. Jei nustačius vėžį, pacientas 5-erius metus pagal fitoterapeuto parengtą planą stiprina imunitetą, vartoja antioksidantų, stebi šlapimo pH, kad jis būtų šarminis (šlapimo pH yra 6–6,5), – vėžio atsinaujinimo galimybės mažėja“, – argumentus fitoterapijos naudai vardija J. Ruolia.
Pasak jo, sužinoję diagnozę, sergantieji ryžtasi išbandyti viską – net rizikingiausius gydymo metodus, nes internete galima rasti patarimų, kad, neva, vėžį padėjo išgydyti badavimas, tibetietiškas grybas, musmirės nuoviras, šlapimas, geriamas žibalas ar benzinas, rupūžės trauktinė, „auksinio ūso“ užpiltinė ar kiti radikalūs antpilai.
Medikai žmones įspėja būti atsargius – netinkamai vartojamos žolelės ar augalai gali pakenkti, todėl prieš pradedant savarankišką terapiją netradiciniais gydymo metodais, rekomenduojama pasitarti su gydytoju. Renkantis alternatyvų reabilitacijos metodą, medikai rekomenduoja patikrintus ir dozuotus, parduodamus vaistinėse, o ne šarlatanų, bobučių ar pačių pagamintus užpilus.
Žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus teigimu, geriausiai žmogui tinka augalai, vešintys ten, kur gyveno jo protėviai ir jis pats. Kai kurie augalai dėl nenormalių ląstelių augimą stabdančių savybių žinomi daug metų, vienas tokių – ugniažolė. Šį augalą medicinoje įprasta skirti kelerius metus po intensyvios chemoterapijos.
„Apie ugniažolės gydomąsias savybes žinoma nuo seno ne tik Lietuvos, bet ir Tibeto medicinoje: su šiuo augalų yra atlikta nemažai tyrimų, kurių duomenys rodo, kad ugniažolės veikliosios medžiagos padeda palaikyti normalią kepenų funkciją, gerina tulžies kokybę ir kiekybę, pasižymi ne tik nuskausminančiu, spazmus malšinančiu, bet ir priešvėžiniu poveikiu. Tačiau tai stiprus augalas, tad patiems pacientams ruošti arbatėlių ar užpiliukų iš ugniažolės nerekomenduotina, nes galima net mirtinai apsinuodyti“, – perspėja V. Skirkevičius.
Fitoterapeuto J. Ruolios teigimu, siekis panaudoti geriausias ugniažolės savybes lėmė, kad kartu su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Fitoterapijos laboratorija šio augalo pagrindu buvo sukurtas preparatas su ugniažole. Jis skirtas sergančių onkologinėmis ligomis mitybai reguliuoti, esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams ir uždegimams.
Ugniažolė įvilkta į kietąją tabletę, kuri ištirpsta plonajame žarnyne, t.y. ten, kur nėra rūgščių, tad taip išsaugomos jos savybės. Preparato rekomenduojama gerti ryte ir vakare, kad visada būtų užtikrintas tam tikras ugniažolės kiekis kraujyje.
Didžioji ugniažolė – daugiametis, 30–100 cm aukščio nuodingas augalas, paplitęs visoje Lietuvoje. Auga krūmuose, patvoriuose, šiukšlynuose. Dėl antiseptinių savybių ugniažolė vartojama odos susirgimams gydyti, o liaudies medicina šviežiomis ugniažolių sultimis gydo karpas. Manoma, kad ugniažolių užpilas stabdo piktybinių auglių augimą, tačiau dėl jos nuodingumo patiems jo darytis nerekomenduojama.