Sukosi lyg uždarame rate
Pirmieji epilepsijos priepuoliai Liną užklupo dar darželyje. Jos sesuo Jolanta prisimena, jog artimieji iš pradžių nesuprato, kas darosi su mergaite. Tik vėliau kreipusis į gydytojus paaiškėjo, koks nelengvas likimo išbandymas teko šeimai.
Toliau viskas sukosi tarsi uždarame rate. Skiriami vaistai merginai padėdavo tik kurį laiką, vėliau priepuoliai paaštrėdavo ir tekdavo gultis į ligoninę atlikti tyrimus.
„Paskirdavo naujus vaistus. Keletui mėnesių situacija, atrodo, pagerėdavo. Tačiau vėliau priepuoliai vėl sugrįždavo ir intensyvėjo. Padidinus vaistų dozę jų apmažėdavo, tačiau organizmas priprasdavo ir viskas vėl kartodavosi iš pradžių“, – apie sesei nepadėjusį gydymą pasakojo Jolanta.
Priepuoliai baigėsi
Išbandžius visus prieinamus vaistus nuspręsta imtis chirurginio gydymo. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad yra hipokampo sklerozė, „susiraukšlėjusi“ smegenų dalis, kuri provokuoja priepuolius. Tad vienintelis gydymo būdas – operacija.
„Gydytojai aiškino, jog tiesiog reikia išpjauti tą smegenų dalį. Tai gali padėti visai panaikinti priepuolius arba gerokai juos palengvinti“, – sakė merginos sesuo.
Operacija Linai atlikta šiemet vasario pirmąją. Jolanta džiaugiasi, kad kol kas per šį laiką seseriai nebuvo nė vieno priepuolio. „Anksčiau per mėnesį jų būdavo kokie šeši aštuoni. Gydytoja paaiškino, jog kuo ilgiau po operacijos neištinka priepuoliai, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis“, – vildamasi sesės būklės pagerėjimo kalbėjo Jolanta.
Jokių komplikacijų po operacijos nebuvo ir šiuo metu mergina jau išleista sveikti į namus. „Temperatūra dar į vakarą kiek pakyla, bet sesė jaučiasi normaliai. Aišku, dar reikia laiko visiškai atsigauti“, – sakė merginos globėja.
Apsunkina socialinę integraciją
Be epilepsijos dar ir lengvą protinį atsilikimą turinti Lina nuo mažumės susidūrė su socialinės integracijos sunkumais, netrūko aplinkinių neigiamo požiūrio. „Jei vieni jai tampomai traukulių nukritus kur viešoje vietoje iškviečia greitąją pagalbą, kiti apeina palaikydami narkomane“, – pastebėjo sesuo.
Nors mergina turi draugų, tačiau epilepsija labai apsunkina bendravimą – paliesta kokia jautresnė tema gali paskatinti priepuolį.
„Dėl to visada neramu ir išleisti ją iš namų. Priepuolis gali ištikti ir autobuse, ir gatvėje. Būna grįžta po dešimties minučių išsipurvinusi, nes įvykus priepuoliui kur nugriuvo. Arba susižeidžia nukritusi nuo laiptų. Baisu, kad po mašina nepalįstų ar kokia kita nelaimė neįvyktų. Visur lydėti jos negali, o ir namuose visąlaik nelaikysi“, – pasakojo Jolanta.
Nepaisant ligos mergina turi mėgiamų užsiėmimų – sprendžia kryžiažodžius, neria draugystės apyrankes, du kartus lanko jogos, taip pat – psichoterapijos užsiėmimus. „Carito“ centre yra speciali grupė, kur mergina susitinka su kitais epilepsija sergančiais žmonėmis.
„Apie galimybes įsidarbinti nėra ką ir kalbėti. Išties sunku ne vien jai, bet ir kitiems artimiesiems. Priepuoliai užklumpa ir naktį, lydi nuolatinis nerimas dėl sesers būklės. Viliamės, kad operacija padės ir nukris nors vienas rūpestis“, – guodėsi Jolanta.
Interviu
LSMU ligoninės Kauno klinikų Epilepsijos centro vadovė gydytoja dr. Giedrė Gelžinienė:
- Kaip dažnai dabar pavyksta nustatyti epilepsijos atsiradimo priežastis?
- Epilepsija yra viena dažniausių lėtinių neurologinių ligų, pasireiškianti įvairaus sunkumo ir dažnumo priepuoliais. Šios ligos priežastys yra labai įvairios: įgimti ir genetiniai sutrikimai, gimdymo traumos, neuroinfekcijos, insultas, trauma, galvos smegenų navikai ar kitos simptominės priežastys. Tobulėjant medicininei technikai diagnostika vis gerėja, bet maždaug pusei sergančiųjų epilepsijos priežastis lieka nežinoma.
- Tai – liga visam gyvenimui?
- Teisingai diagnozavus epilepsiją, jos rūšį ir parinkus tinkamą gydymą, apie septyniasdešimt procentų sergančiųjų nebepatiria priepuolių arba jie būna reti. Maždaug pusei pacientų gydymą ilgainiui galima nutraukti, jei žmogus bent dvejus metus nebepatiria priepuolių. Kai kurias vaikystės epilepsijos rūšis pacientai „išauga“ ir priepuoliai suaugusiame amžiuje nebeatsinaujina.
Deja, maždaug trečdaliui vaistais gydomų sergančiųjų priepuoliai vis tiek kartojasi. Tokie pacientai serga gydymui atsparia epilepsija. Šiuo metu ji nustatoma, kai po reguliaraus gydymo bent dviem tinkamai parinktais vaistais epilepsijos priepuoliai vis tiek kartojasi. Tokiu atveju turėtų būti svarstoma ir chirurginio epilepsijos gydymo galimybė. Todėl visi pacientai, sergantys vaistams atsparia epilepsija, turėtų būti ištirti specializuotame epilepsijos centre.
- Koks chirurginio gydymo veiksmingumas?
- Chirurginį epilepsijos gydymą galima taikyti ne kiekvienam sergančiajam, tačiau daliai pacientų tai reali galimybė nebepatirti priepuolių ar juos suretinti. Specializuotas ištyrimas turėtų būti atliekamas kuo anksčiau, nes kuo trumpesnis aktyvios epilepsijos laikotarpis, tuo labiau tikėtinas geras operacinio gydymo rezultatas. Epilepsijos chirurginis gydymas per pastarąjį dešimtmetį iš „paskutinės galimybės“ tampa realiu pasirinkimu.
Tačiau prieš priimant sprendimą būtina kruopšti pacientų atranka. Atliekamas priešchirurginis paciento ištyrimas, nustatant epileptogeninį židinį galvos smegenyse, įvertinant chirurginio gydymo tikėtiną naudą priepuolių kontrolei, pažinimo funkcijoms, paciento gyvenimo kokybei bei galimą operacinio gydymo riziką. Ar po operacijos galima tikėtis nebepatirti priepuolių, ar bus atliekama tik padedanti suretinti ypač sunkius priepuolius procedūra, sprendžiama individualiai kiekvienu atveju.
- Kokių tyrimų prireikia tokiems pacientams?
- Vienas pagrindinių tyrimų yra elektroencefalograma (EEG), kuri registruojama būdravimo, miego metu, atliekamas ir ilgalaikis EEG registravimas, siekiant įvertinti pakitimus ne tik tarp priepuolių, bet ir priepuolio metu. Struktūrinių galvos smegenų pakitimų įvertinimui būtina atlikti pakankamo galingumo magnetinio rezonanso tomografijos tyrimą. Papildomai gali prireikti atlikti ir funkcinius neurovizualinius tyrimus su izotopais, taip pat – funkcinį magnetinį galvos smegenų rezonanso tyrimą. Būtinas ir paciento neuropsichologinis tyrimas.