– Kristina, su „covidu“ galynėjatės kone nuo rugsėjo vidurio, ir tik dabar, einant antrajai spalio savaitei, pajutote, kad pamažu pradedate stiprėti, po kruopelę sugrįžta jėgos. Taigi nuo ko viskas prasidėjo? Ar pavyko išsiaiškinti, kas gi jums tą nepageidaujamą „dovanėlę“ įteikė?
– Neįsivaizduoju ir nemanau, kad tai kada nors paaiškės. Žinau tik, kad tapau pirmąja kregžde teatre, o netrukus išgirdau, kad atsirado ir daugiau sunegalavusių.
Na, o viskas prasidėjo nuo to, kad rugsėjo 23-ąją vakarinėje repeticijoje pajutau kūnu vis perbėgant lengvus šiurpuliukus. Nieko čia dramatiško – pagalvojau. Grįžau po repeticijos namo ir dėl visa ko pasimatavau temperatūrą – nėra! Ryte pabundu – vis tiek mane tie šiurpuliukai purto. Vėl stveriuosi termometro – 37,2 laipsnio. Kokia čia temperatūra! Bet savijauta nei šiokia, nei tokia
Po poros valandų temperatūra pakilo dar keliomis padalomis, ir jau sunerimau – o jeigu čia tas? Nors nei gerklę kabino, nei kosulys ar dusulys kankino. Tai gal čia eilinis peršalimo virusas? Ir jei ne tas „covidas“, greičiausiai nebūčiau į suprastėjusią savijautą kreipusi jokio dėmesio.
Bet kaip tik tą savaitgalį dar turėjau koncertuoti, tai pasidarė neramu – tiek dėl savo sveikatos, tiek dėl kitų, kurie bus šalia. Kreipiausi į savo gydytoją. Jis patarė vykti į karščiavimo kliniką pasidaryti tyrimus.
– Tada dar nelabai tikėjote, kad vis dėlto tai „tas…“?
– Nelabai buvo dėl ko tuo patikėti, nes, kaip minėjau, turėjau tik nedaug temperatūros – kitų simptomų nejaučiau. Ten, beje, irgi visi į mane žiūrėjo įtariai – kokių dar ligų ieškau, jei tik temperatūra! O ji tuo metu jau pasiekė 38 laipsnius.
Paėmė kraują, atliko testą, atsakymas – teigiamas. Iškart apie tai pranešiau teatrui, perspėjau visus, kurie repeticijoje turėjo artimesnį kontaktą, jie irgi puolė tirtis.
– COVID-19 netrukus buvo patvirtintas ir keliems kitiems teatro artistams?
– Vieni mano kolegos jaučia stipresnius simptomus, kiti – silpnesnius, kiti apskritai jokių simptomų nejaučia, nors testas – teigiamas. Taigi neaišku, ar jie nuo manęs užsikrėtė, ar aš nuo jų.
– Kaip kito jūsų savijauta, koronaviruso puolimui įsibėgėjant?
– Kartu su temperatūros kilimu pradėjo laužyti kaulus, skaudėti sąnarius, raumenis – dabar jau suprantu, ką reiškia vyresniųjų skundai. Atguliau į lovą ir šešias dienas, galima sakyti, iš jos nepakilau, nes visai neturėjau jėgų. Iššūkis buvo atsigerti ar šiek tiek pavalgyti, ką jau kalbėti apie kokią nors veiklą!
Temperatūrą mažinau tabletėmis tik kai priartėdavo prie 39 laipsnių, o vėliau sužinojau, kad vis dėlto reikėjo tiek nelaukti. Nauja liga, niekas tiksliai nežino, koks geriausias gydymas, be to, ir kiekvieno organizmo reakcija į šitą infekciją – individuali.
– O dusulys vargino? Uoslės praradimas pasireiškė?
– Nedusino, nekosėjau, o uoslė kaip išėjo trečią ligos dieną, taip iki šiol neparėjo. Su skonio praradimu dar įdomiau – prapuolė, paskui atsirado, bet iki šiol jaučiu tik bazinius dalykus – kartumą, saldumą, rūgštumą ir sūrumą. Česnako aštrumo visiškai nejuntu, stipriam eteriniam aliejui, kuris anksčiau net ašarą išspausdavo, irgi jokios reakcijos.
Praėjus dešimčiai parų pati įstengiau išsitrinkti galvą – oho, kiek jėgų prireikė! O dar po kelių dienų pabandžiau išsilyginti skalbinius – supratau, kad šį darbą dar teks atidėti. Temperatūros turiu iki šiol.
– Turbūt tekę sirgti ir gripu. Ar galėtumėte palyginti gripinę savijautą ir „covidinę“?
– Susirgusi gripu išgeriu vaistų ir iškart pajuntu, kad bent kuriam laikui palengvėja, o čia, kaip matote, praėjo daugiau kaip dvi savaitės, ir vis dar – be jėgų. Jaučiu, kiek daug mano organizmo sistemų – pradedant virškinimo traktu ir baigiant urogenine – tas zaraza išbalansavo, taigi prireiks nemažai laiko, kol atsistatysiu.
– Yra tvirtinančių, kad viskas išgalvota, jokio viruso nėra; yra slepiančių simptomus, lyg ši infekcija būtų gėdinga, o tai tik padeda virusui plisti; jūs apie savo sveikatos bėdas atvirai parašėte socialinio tinklo paskyroje.
– O kodėl reikėtų tos ligos gėdytis? Argi čia koks sifilis? Tačiau tokios reakcijos, kokios po to įrašo sulaukiau, tikrai nesitikėjau! Neįsivaizduojate, kiek buvo skambučių ir SMS žinučių! Visai nepažįstami žmonės mane puolė įtikinėti, kad nesergu jokiu „covidu“, kad man tik taip atrodo, o skonis ir kvapas esą dingsta susirgus bet kokiu peršalimo virusu! Čia, tvirtino man, tik gripas.
Nesvarbu, kad tie žmonės nei sirgę, nei žino „covido“ simptomus, nei su medicina turi ką nors bendra – įrodinėjo, kad gal man „su galva negerai“, jei rašau, kad sergu, nes aš juk nesergu! Net suerzino tai – iš pradžių atrašinėjau, bet paskui supratau, kad neverta su tokiais diskutuoti.
Akivaizdu, kad liga išties labai greitai ir lengvai plintanti, akivaizdu, kad vieniems simptomai pasireiškia stipresni, kitiems – lengvesni, bet numoti ranka į šią infekciją jokiu būdu negalima, nes niekas nežinome, kaip kiekvieno organizmas į ją reaguos.