Pradžioje šios klastingos kūdikių ligos lyg ir neatskirsi nuo paprasto peršalimo: truputį kilstelėjusi temperatūra, nestiprus kosuliukas... Ligai įsigalint, simptomai stiprėja, ir kosulys tampa priepuoliniu, gali trukti nuo kelių iki keliolikos minučių. Neretai priepuoliai baigiasi vėmimu. Liga tik iš dalies pagydoma antibiotikais, kurie daugiau padeda užkirsti kelią tolesniam jos plitimui, tačiau nepalengvina simptomų ir nesutrumpina ligos trukmės jau susirgusiam asmeniui. Be to, gydymas veiksmingiausias tada, kai pradedamas ankstyvame ligos etape, per pirmą antrą savaitę, kol dar nėra stipraus, ištisinio kosulio priepuolių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Po sunkių ilgalaikių kosulio priepuolių dėl smegenų hipoksijos ir kvėpavimo centrų perdirginimo gali sustoti kvėpavimas. Sergant itin sunkiomis kokliušo formomis galimi smegenų pažeidimai, lemiantys ilgalaikius neurologinius liekamuosius reiškinius ir net mirtį. Kokliušu itin sunkiai serga kūdikiai. Jiems daug dažniau pasitaiko komplikacijos, pavyzdžiui, išvarža, pneumonija ar encefalopatija.
Mirtingumas minimalus
„Tai iš tikrųjų nemaloni liga, kosulio priepuoliai vaikui tikrai varginantys – sutinka Santaros klinikų vaikų gydytoja pulmonologė doc. dr. Sigita Petraitienė. – Problema ta, kad vaikas tais kosulio priepuoliais, vadinamais reprizais, gali kosėti ir keletą savaičių. Gali toks kosulys nuo nedidelio dirgiklio net apie pusmetį kartotis. Literatūroje kaip viena kokliušo komplikacijų aprašoma hipoksinė encefalopatija. Tokie vaikai ateityje gali turėti elgesio, mokymosi sutrikimų. Aišku, laiku suteikus reikiamą medicininę pagalbą, greičiausiai jau intensyvios terapijos skyriuje („reanimacijoje“), šiais laikais tokių komplikacijų pasitaiko retai.“
Sunkiausiu gi ligos atveju, pasak gydytojos, išties gali išsivystyti kvėpavimo nepakankamumas, kas savo ruožtu gali privesti iki reanimacijos ir dirbtinės plaučių ventiliacijos. Mirtingumas kone nulinis, bet... „Maždaug prieš dešimt metų turėjome atvejį, kai vaikučio išgelbėti nepavyko, – liūdnai atsidūsta S.Petraitienė, – bet jis, be paties kokliušo, turėjo ir kitų gretutinių sveikatos sutrikimų bei sveikatos sutrikimų dėl netinkamos mitybos.“
Ir menka paslaptis: kaip tik tam, kad būtų išvengta vidutiniškai sunkių bei sunkių ligos atvejų, ir skiepijami nuo kokliušo vaikai.
Gelbėja ir suaugusius
„Vakcina besimptomio nešiojimo nosiaryklėje nepanaikina visiškai, – atkreipia dėmesį gydytoja pulmonologė. – Ji labiau apima būtent tų sunkių ir vidutinio sunkumo ligų paplitimą. Paskiepyti žmonės ir patį kokliušą nešioja trumpiau ir mažiau jo paskleidžia, ir mažiau būna užkrečiami.“ Kaip tik tame ir slypi pagrindinė vaikų skiepijimo priežastis: nors kokliušo cirkuliacija mūsų visuomenėje šiuo metu smarkiai sumažėjusi, jis visgi vis dar cirkuliuoja.
„Esmė dar ta, kad vakcina veikia maždaug dešimt metų, – primena S.Petraitienė. – Kaip tik dėl to jau sukurta vakcina ir suaugusiems. Kai skiepijame mažus, dviejų, keturių ar šešių mėnesių vaikučius, paskui metukų ir šešerių – vienu skiepu nuo šešių ligų, vėliau 15–16 metų paauglius verta paskiepyti vėl. Ir tuomet jau rekomenduojame suaugusiems atnaujinti imunitetą maždaug kas dešimt metų.“
Maži vaikai, pasak gydytojos, pirmą sykį susidūrę su kokliušu serga šiek tiek kitaip nei paaugliai, skiepyti vaikystėje, prieš pradedant lankyti mokyklą. „Paaugliams jau tai nėra tokia baisi liga kaip mažiukams, tai tiesiog užsitęsęs, varginantis, bjaurus, sausas neproduktyvus kosulys, – nupasakoja ji. – Tokie mėnesio ir daugiau trukmės tracheitai. Ir štai įrodyta, kad to kosulio priežastis – tas pats kokliušas! Tad maždaug prieš dešimt metų nutarta skiepyti ir paauglius. Ir suaugusius.“
Suaugusieji, ypač jauni žmonės, kurie patys turi kūdikių ir mažų vaikų, turi šiek tiek didesnę riziką parnešti į šeimą užkratą. „Kūdikiai pradedami skiepyti tik nuo dviejų mėnesių amžiaus, – primena S.Petraitienė. – Duokime dar du mėnesius imunitetui kaip reikiant susidaryti... tad gauname, kad kūdikis maždaug keturis mėnesius nuo gimimo dar nėra tinkamai apsaugotas.“ O būtent kūdikiai nuo gimimo iki 3–4 mėnesių kokliušu serga sunkiausiai, jiems dažniausiai ir būna komplikacijos (ne tik plaučių uždegimas, ar išvarža (dėl padidėjusio slėgio pilvo ertmėje kosint), bet ir traukuliai bei jau minėtas negrįžtamas smegenų pažeidimas dėl deguonies trūkumo aktyvaus kosulio su kvėpavimo sustojimu metu.
Suaugę, būdami besimptomiais nešiotojais ir šito nė patys nežinodami, gali savo mažylius netyčia užkrėsti. Būtent artimos aplinkos asmenys yra kūdikių kokliušo infekcijos šaltinis, tad geriausias būdas tinkamai apsaugoti nuo kokliušo naujagimį – nuo šios ligos pirmiausia pasiskiepyti mamai. Rekomenduojama skiepyti būsimas mamas trečio nėštumo trimestro metu. Patiems gi suaugusiems kokliušas, be varginančio kosulio, sunkesnių sveikatos negalavimų paprastai nesukelia. Daugelis nė nežino persirgę būtent juo, mat kosulys net ir negydomas su laiku nuslopsta savaime.
Dar ne mūsų kartoje
Ar pavyks mums visiškai atsikratyti kokliušo, kaip išsigelbėjome nuo, tarkim, trachomos, kurios Lietuvoje nebefiksuojama net nuo 1962 m.? Gydytojos balse girdžiu abejonę. „Na, gal kada nors kaip nors, – nutęsia ji. – Kai jau mūsų nebebus... Mūsų visuomenė nėra tokia vieninga, kad kokį dešimtmetį visi arti šimto procentų skiepytumėm nuo kokliušo. Ir taip turi daryti viso pasaulio gyventojai.... Kol kas kokliušas vis dar išlieka problema, ir ji tikrai dar išliks ne vieną dešimtmetį, todėl skiepytis verta. Verta skiepyti ir vaikučius, ir patiems skiepytis.“
Tad sutariame, kad gal dar ne mūsų gyvenime. Gal mūsų vaikų ar jų vaikų laikais, bet ir kokliušas bus nugalėtas, kaip kad higienos ar skiepijimo priemonėmis buvo iš mūsų padangės išvyti raupai, raupsai, juodligė, stabligė, pasiutimas, dėmėtoji šiltinė ir panaši egzotika.
Iki tol gi – vakcinacija kas dešimt metų, ir nekosėkime.
Paskutinysis kokliušo protrūkis
Užkrečiamų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2020 m. pirmąjį ketvirtį Lietuvoje registruoti 55 kokliušo atvejai – dvigubai daugiau nei per visus 2019-uosius. Iš šių žmonių dauguma – net 29 – buvo neskiepyti. Tai – visi susirgę kūdikiai ir vaikai iki ketverių metų amžiaus. Dalies suaugusiųjų skiepijimo būklė buvo nežinoma, arba nežinomas vakcinacijos dozių skaičius.
Maždaug po penktadalį sergančiųjų sudarė 5–9 ir 10–14 metų vaikai, taip pat vyresni nei 30 metų suaugusieji, apie keturis procentus susirgusiųjų buvo ir 15–19 metų amžiaus grupėje, o 20–29 metų grupėje susirgimų neregistruota.
Daugiausia – net 83,6 proc. – susirgimų registruota Vilniaus apskrityje.