Faktas
Nuo šių metų sausio pirmosios įsigaliojo nauja priešinės liaukos (prostatos) vėžio ankstyvos diagnostikos programa. Programoje dalyvaujančiųjų vyrų amžius sumažėja nuo 50-75 metų iki 50-69 metų, o prostatos specifinio antigeno (PSA) dažnis retėja nuo vieno karto per dvejus metus iki vieno karto per penkerius metus, jei vyrams iki 59 metų būtų nustatytas mažesnis ar lygus 1 ng/ml, taip pat vyrams kuriems nuo 60 metų buvo nustatytas mažesnis arba lygus 2 ng/ml PSA kiekis. Jei būtų nustatytas didesnis PSA kiekis, nustatymo dažnis nesikeistų ir liktų vieną kartą per dvejus metus.
- Nuogąstaujama, kad dėl Sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotų ankstyvos prostatos vėžio programos pokyčių nukentės vyrai. Jums, kaip draugijos prezidentui, jie taip pat kelia nerimą?
- Nemanau, jog ministerija tokiais sprendimais nori pakenkti. Numatomi programos pakitimai dar neįsigaliojo, jie svarstomi. Ar jie geri ar blogi, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Tačiau, mano nuomone, priverstinis dalyvavimas prevencinėje programoje šiek tiek neatitinka demokratinės valstybės principų. Be to, palyginti su vakarų europiečiais į diagnozę vėžys reaguojame kur kas jautriau.
- Kaip manote kodėl?
- Kaip ten bebūtų, lietuviai, ir vyrai, ir moterys, kai kalba pasisuka apie tai, kas yra žemiau bambos, pasijunta nepatogiai ir apie tai tiesiog net nešneka. Mes dar nemokame į tai žvelgti kaip į eilinį patikrinimą. O užsienio šalyse vis dažniau kalbama, jog PSA tyrimas kaip ir visi kiti po to sekantys turi būti individualus paciento ir gydytojo sprendimas. Juk mokslininkai pastaruoju metu kalba, jog prostatos vėžys - lėtinė liga.
- Sakote, jog reikėtų apskritai atsisakyti ankstyvos prostatos vėžio diagnostikos?
- Tikrai ne. Ji yra reikalinga, nes leidžia anksčiau diagnozuoti ligą, tačiau, mano nuomone, tai turėtų būti žmogaus, šiuo atveju vyro, apsisprendimas atlikti šį tyrimą, o ne skiriama prievartiniu būdu. Kalbu iš asmeninės patirties. Kai man prieš dešimtmetį atliko tyrimus, diagnozavo vėžį, tačiau jo nereikėjo nei operuoti, nei taikyti kokį kitą gydymą. Esu vadinamasis stebimas pacientas. Tai nėra blogai, bet psichologiškai sunku. Kasmet eini tikrintis ir svarstai, kaip bus šį kartą? Galbūt visus tuos dešimt metų būčiau gyvenęs gerai net ir nežinodamas, jog sergu?
- Kaip sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas kalbate gana netikėtai, juolab žinant jūsų pirmtako Gedimino Žižio poziciją. Turite viziją, ką galėtų padaryti draugija gelbėdama vyrų gyvybes?
- Visų pirma, kalbant apie ankstyvą diagnostikos programą, nereikia ardyti to, kas jau pasiekta, bet kartu reikia ir aktyviai domėtis pacientų bei gydytojų patirtimis, naujomis galimybėmis. Reikia galvoti ir kokią psichologinę pagalbą galime suteikti tokiems vyrams. Mokslininkai atranda vis tikslesnius diagnostikos metodus, sugebame anksčiau ir greičiau nustatyti ligą. Mokslo pažanga lėmė neblogus daugelio onkologinių ligų gydymo rezultatus, o pastaraisiais metais atsirado naujų efektyvių vaistų, kurie gali pailginti net ir sergančiųjų išplitusiu vėžiu gyvenimą. Visa tai turi būti prieinama mūsų pacientams. Be to, esu įsitikinęs, kad mums būtų naudinga įsigyti bent vieną Da Vinči robotą ir plėtoti robotinę chirurgiją.
- Su tokiomis kalbomis turbūt nesutiktų sveikatos politikai, bet ne todėl, kad nenorėtų skirti lėšų brangiai technologijai, o dėl to, jog ji tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva tiesiog būtų neįkandama...
- Bet ar mes išnaudojame visas galimybes? Juk mūsų gydytojai praktikavosi užsienio šalyse ir puikiai supranta, kad jei mes tokių technologijų neįsisavinsime, atsiliksime. O jos leistų operacijas atlikti kur kas tiksliau, mažiau kiltų pooperacinių komplikacijų. Be to, kaip įvertinti, ar tai per brangu?
Jei iš tų šešių šimtų vyrų, kurie kasmet miršta nuo prostatos vėžio, mums pavyktų išgelbėti bent pusę? Tai šalies mastu brangu ar ne? Be to, robotinė chirurgija būtų taikoma ne tik prostatos vėžiu sergantiems vyrams, bet ir moterims, sergančioms gimdos, krūties onkologinėmis ligomis. Maža to, įsigydami tokias technologijas galėtume pasinaudoti įvairių fondų parama. Kaip tik ties tuo intensyviai dirbu. Esu įsitikinęs, kad šios technologijos pakankamai greitai atsipirktų, jei tik išnaudotume visas galimybes.
- Ką konkrečiai turite omeny kalbėdamas apie išnaudojamas galimybes?
- Robotinę chirurgiją turi Lenkija, Rusija, Vokietija. Baltijos šalys, Baltarusija dar ne. Jei ją turėtume, galėtume gydyti ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių pacientus. Tiesa, tam reikia ir politinio sprendimo. Valstybė į tai taip pat turėtų investuoti.
- Esate bent apytiksliai skaičiavę, kiek tam reikėtų lėšų?
- Maždaug trijų milijonų eurų. Pusę sumos galėtume gauti pasinaudoję Europos Sąjungos pasienio rėmimo fondo lėšomis, kitą pusę tektų pridėti iš valstybės biudžeto. Iš šių lėšų apmokytume medikus dirbti su šia įranga. Kiek teko kalbėti su Nacionalinio vėžio instituto vadovu, patalpas jie atrastų. Vadinasi, turime nesnausti. Manau, kad pacientų draugijos tikslas - padėti šaliai išnaudoti įvairias galimybes ir pacientus gydyti moderniais metodais, o ne tik raginti pasitikrinti.