Kartais tai, kad jis aptinkamas dar ankstyvose stadijose, prilygsta kone stebuklui. Padėtis būtų geresnė, jeigu žmonės labiau rūpintųsi savo sveikata.
„Plaučių vėžys yra sunki, sunkiai pagydoma, o kartais ir nepagydoma liga. Mirtingumas nuo šitos ligos yra didelis, galima sakyti, didesnis negu mirtingumas nuo krūties ir kolorektalinio vėžio sudėjus kartu. Todėl šita problema labai aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje“, – pasakojo Nacionalinio vėžio instituto (NVI) direktoriaus pavaduotojas klinikai, profesorius Saulius Cicėnas.
Praeitais metais pasaulyje diagnozuota 19,3 mln. naujų plaučio vėžio atvejų ir 9,96 mln. mirčių nuo šios ligos. Prognozuojama, kad po dvidešimties metų naujų vėžio atvejų padaugės iki 30,2 mln, o mirčių – iki 16,3 mln.
Lietuvoje, 2012–2013 metų duomenimis, per metus nustatoma iki 1500 naujų atvejų, miršta apie 1200 plaučių vėžiu sergančių žmonių. Vertinant Europos mastu, Lietuva pagal sergamumą yra trečioje vietoje, pagal mirtingumą – žemiau raudonos linijos, tai yra, nepasiekiame tų skaičių, kurių reikalauja Europos Sąjunga.
Profesorius S. Cicėnas pastebi: Lietuvoje sergančiųjų plaučių vėžiu vidutinis 5 metų išgyvenamumas sudaro tik apie 9 proc. visų atvejų. Tai yra žemas rodiklis. Žinoma, Lietuvos medikai nuolatos dalyvauja tarptautinėse konferencijoje apie plaučių vėžį, kur patirtimi dalinasi įvairių šalių specialistai.
Birželio 18-ąją NVI kartu su partneriais Vilniuje surengė dvyliktąją Europos regioninę krūtinės onkologijos konferenciją „Ką mes realiai galime COVID-19 pandemijos metu“, kurioje kalbėta, kaip pandemija palietė pacientus, sergančius krūtinės onkologijos ligomis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Daugiausia dėmesio skirta plaučių vėžio paplitimui, prevencijai ir priežastims, patikrai, ankstyvai diagnostikai, chirurginiam gydymui, molekuliniams pakitimams, plaučių vėžio genų pokyčiams. Taip pat aptarti naujausi neišplitusio ir išplitusio plaučių vėžio gydymo būdai, imunoterapija, kuri yra nauja sritis plaučių vėžio srityje, vyko farmacinių kompanijų seminarai, savo pranešimus skaitė ir jaunieji mokslininkai, pristatę, ką naujo atrado molekuliniame ar imunuoterapiniame navikų gydyme.
„Šia konferencija dar kartą norime priminti apie šią sunkią ir nepagydomą ligą visiems Lietuvos žmonėms“, – paaiškino profesorius.
Su profesoriumi S. Cicėnu kalbėjomės apie tai, kodėl plaučių vėžys Lietuvoje taip išplitęs, kas situaciją pakeistų ir kokie yra galimi šios ligos gydymo būdai.
– Kas lemia, kad pagal sergamumą plaučių vėžiu ir mirtingumą nuo šios ligos Lietuvos rodikliai yra vieni prasčiausių Europoje?
– Svarbiausia priežastis yra ta, kad ligoniai atvyksta pavėluotai. Jie laukia, kol atsiras kokie nors simptomai, o plaučių vėžys yra tokia liga, kada simptomai atsiranda jau esant vietiškai išplitusiai arba pažengusiai ligai. Iki tol simptomų nėra ir žmonės dėl to nesikreipia.
Žmonės Lietuvoje nesirūpina savo sveikata ir kreipiasi tik tada, kada atsiranda skausmai arba pradeda atsikosėti krauju, pradeda kristi svoris, apima silpnumas. Tai būdinga jau toli pažengusiam plaučių vėžiui.
Situaciją labai pablogino koronaviruso pandemija. Dėl pandemijos žmonėms pasidarė sunku atvažiuoti pas gydytojus, jie laiku į juos nesikreipė. Todėl pastebėjome, kad padaugėjo užleistų atvejų ir sumažėjo tų, kuriems diagnozuojamas ankstyvųjų stadijų plaučių vėžys.
Antra priežastis, kodėl padėtis tokia prasta, yra ta, kad Lietuvoje žmonės labai daug rūko. Jie nesikreipia į gydytojus, galvoja, kad viskas bus gerai.
Jeigu žmonės ateitų anksčiau, jeigu profilaktiškai tikrintųsi sveikatą, padėtis pagerėtų. Daug nereikia. Užtenka kartą per metus pasidaryti plaučių nuotrauką, kurioje būtų galima pastebėti pakitimus.
Tie ligoniai, kuriuos operavome nustačius ankstyvą ligos stadiją, buvo surasti atsitiktinai, pasitikrinus profilaktiškai sveikatą, kadangi simptomų žmonės nejuto. Ir šiandien operavome moterį, kurios kairiojo plaučio apatinėje skiltyje buvo diagnozuotas navikas. Jį rado, kai moteris atėjo profilaktiškai pasitikrinti sveikatą ir, padarius plaučių nuotrauką, pastebėti pakitimai. Moterį nusiuntė pas pulmonologą, po to ji pateko į NVI. Čia ji buvo išoperuota, dar tebesant ankstyvos stadijos ligai.
– Taigi tai yra viena iš tų nebyliųjų onkologinių ligų, kai simptomai pasireiškia jau jai pažengus?
– Taip. Plaučių vėžys – ne vienintelė tokia liga. Bet jis pavojingas tuo, kad kitų ligų atvejais tas nebylusis periodas dar yra ne toks pavojingas, dar galima žmogui padėti net vėlesnėse stadijose ir rezultatai nėra blogi, o plaučių vėžio atveju prognozė ir gydymo rezultatai ryškiai pablogėja.
Jeigu ankstyvųjų stadijų skaičius būtų didesnis, mūsų ligonių gyvenimo trukmė pailgėtų.
Mes darome viską, kad kuo greičiau būtų galima nustatyti plaučių vėžį: skaitome paskaitas, kviečiame pacientus. Deja, dar neįdiegta plaučių vėžio patikros programa, kuri galbūt duotų apčiuopiamus rezultatus ir galima būtų pastebėti ligą jau anksčiau.
Bet svarbiausia – mesti rūkyti. Tose šalyse, kur rūkymas sumažėjo, sumažėjo ir plaučių vėžio atvejų. Ne tik paprastos, bet ir elektroninės cigaretės, kaitinamasis tabakas – visa tai sukelia plaučių vėžį. Tai pripažino visas pasaulis, visos specialistų draugijos.
– Kaip COVID-19 veikia sergančius plaučių vėžiu?
– Tai yra pats blogiausias derinys, kurį galime turėti, kuomet ligonis, sergantis plaučių vėžiu, nesvarbu, kurios stadijos, ar yra po chirurginio gydymo, ar neoperuotas, suserga COVID-19. Iš visų ligonių, kuriuos mes gydėme dėl plaučių vėžio ir jie susirgo COVID-19 infekcija, apie kurią mes sužinojome, liko gyvas tik vienas. Visi kiti mirė.
Ypatingai svarbu, kada ligoniai gauna imunoterapiją – ji ir taip veikia plaučius, sukelia plaučių komplikacijas, o jeigu dar prisideda COVID-19, pacientai miršta labai greitai. Todėl mes visus ligonius Nacionaliniame vėžio institute skiepijame nuo koronaviruso ir kviečiame tuos, kuriems nustatytas vėžys, po gydymo ar prieš gydymą būtinai pasiskiepyti, kad būtų sumažinta rizika susirgti COVID-19 infekcija, nes plaučių vėžys ir COVID-19 liga – mirtinas derinys.
– Rūkymas, kaip minėjote, yra didžiausias plaučių vėžio rizikos veiksnys. O kas dar didina tikimybę juo susirgti?
– Tik apie 10–12 proc. žmonių, kurie suserga plaučių vėžiu, anksčiau nerūkė. Ligą gali sukelti ir aplinka, kurioje gyvename: oras, kuriuo kvėpuojame, vanduo, kurį geriame, radiacija, kurios fone būname – radonas yra vienas iš sukėlėjų, cheminės medžiagos, kurias mes gauname.
Apie 8 proc. atvejų nulemia paveldimumas. Neseniai operavome pacientę, kuri pasitikrino profilaktiškai, todėl, kad jos brolis, tėvelis ir dar vienas giminaitis sirgo plaučių vėžiu. Ji niekada nerūkė, bet buvo išsigandusi, kadangi aplinkui tiek sergančiųjų turėjo, todėl tikrinosi ir jai rado periferinį darinį plaučiuose. Taigi, atvyko pas mus, mes ją išoperavome ir radome vėžį.
– Ar plaučių vėžys genetiškai susijęs su kitomis onkologinėmis ligomis?
– Mes neseniai publikavome mokslinį darbą apie plaučių vėžį, kaip antrąjį naviką, tai yra plaučių vėžio išsivystymą moterims, sirgusioms krūties vėžiu, arba vyrams, sirgusiems prostatos vėžiu. Plaučių vėžys atsiranda kaip antras pirminis navikas. Tai – ne ligos plitimas į plaučius, kaip dažniausiai galvojama, o naujas vėžys. Vadinasi, yra genetiniai ryšiai. Apie tai buvo skaitytas pranešimas ir birželio 18-ąją vykusioje konferencijoje.
– Kokio amžiaus ir lyties žmonės dažniau suserga plaučių vėžiu?
– Anksčiau buvo kalbama, kad plaučių vėžys – pagyvenusių žmonių liga – tų, kuriems yra virš 70 metų. Deja, plaučių vėžys jaunėja. Mes stebime ir 45–50 metų darbingus žmones, kurie juo suserga.
Taip pat Europoje ir pasaulyje stebimas padidėjęs moterų sergamumas plaučių vėžiu. Lietuvoje tai dar statistiškai nesimato, bet daugiau atvejų yra ir pagal tai matome, kad artėjame prie statistiško padidėjimo. Pastebime nemažai apie 50 metų amžiaus moterų, kurios suserga plaučių vėžiu, nors niekada nerūkė, negyveno nuodingoje aplinkoje, net niekas aplink jas nerūkė, nes viena iš ligos priežasčių gali būti pasyvus rūkymas, kai žmogus nerūko, bet dažnai kvėpuoja tabako dūmais. Daug yra versijų, kodėl plaučių vėžiu serga vis daugiau nerūkiusių moterų.
– Ar vis dėlto šioje srityje yra ir gerų naujienų? Galbūt padaugėjo veiksmingų naujų gydymo būdų?
– Be abejonės. Mokslas nestovi vietoje. Pagrindinė problema yra, kaip išgydyti žmones, kurie serga vietiškai išplitusiu arba išplitusiu plaučių vėžiu. Nepaisant to, kad Lietuva atsilieka pagal preparatų, naudojamų šioms ligoms gydyti, kiekį (Lietuvos pacientai gauna šituos preparatus per klinikinius tyrimus, kuriuose dalyvauja), kompensuojama pakankamai nemažai vaistų ir taip kasmet prisidedama, kad būtų galima atitikti ir europinius standartus, gydant plaučių vėžį.
Esant vienokioms ar kitokioms mutacijoms, jau yra pirmos ir antros kartos vaistai, kurie kompensuojami. Bandome įvairius gydymo variantus.
Bet plaučių vėžys tampa atsparus naujiems preparatams. Pvz., kai prasidėjo imunoterapijos era, buvo perversmas: pasiekti labai geri rezultatai, ligonių navikai sumažėdavo, o praėjus metams-kitiems jau pradėjome matyti atsparumą. Tas pats buvo ir su inhibitoriais. Plaučių vėžys yra heterogeniška ir klastinga liga, kuri sugeba prisitaikyti prie bet kokio gydymo ir plinta toliau.
Tie atsparumo mechanizmai yra viena iš svarbiausių problemų pasaulyje: kodėl vienam pacientui preparatai labai gerai padeda, o kitiems tai visai neveikia. Apie tai buvo kalbama ir Vilniuje surengtoje konferenicjoje.
– Ar, atsirandant naujiems gydymo būdams, gerėja pacientų išgyvenamumas ir prognozės jiems?
– Ryškaus šuolio dėl prognozių pagerėjimo neturime ir dar anksti apie tai kalbėti. Kol kas ir visame pasaulyje dar nėra tokio stebuklo, kad būtų labai ryškiai pagerėję. Tačiau tai, kad atliekama labai daug tarptautinių klinikinių tyrimų, kur bandomi įvairūs preparatai, rodo, jog ieškoma to optimalaus varianto, kas ryškiai pagerintų tų ligonių išgyvenamumą.
Bet, jeigu paimsime ketvirtąją stadiją, tai prieš 10–15 metų ji reiškė praktiškai 6–8 mėnesius iki mirties, nepriklausomai nuo gydymo. Dabar, panaudojus naujus gydymo būdus, molekulinę diagnostiką, morfologiją, mes turime 5 ir daugiau metų išgyvenamumą žmonių, kurie serga išplitusiu ketvirtos stadijos plaučių vėžiu. Tokių žmonių nėra daug, nes kitiems išsivysto atsparumas gydymui. Kol kas neaišku, kodėl vienas žmogus, taikant vieną gydymą, gyvena ir 7 metus, o kitam pavyksta išgyventi tik 3–4 metus. Bet tai jau yra keli metai, o ne keli mėnesiai, kaip anksčiau buvo. Čia jau yra progresas vėžio gydyme!
Turime labai gerų rezultatų, bet, paėmus bendrą skaičių, tie geri rezultatai vis dar yra pavieniai ir sudaro tik iki 10 proc. Kitų pacientų rezultatai yra prastesni. Tačiau ieškoma įvairių būdų, bandomi įvairūs vaistai ir NVI kartu su Norvegijos, Danijos, Suomijos universitetais dalyvauja daugelyje tyrimų, kuriuose tiriami įvairūs vaistai, kad galima būtų taikyti juos didesniam skaičiui ligonių ir gauti apčiuopiamus rezultatus.