Šiuo metu Lietuvoje žvyneline serga 125 tūkst. gyventojų. Ligai vystantis neretai nukenčia sąnariai, susiduriama su didesnėmis infarkto, cukrinio diabeto, antsvorio rizikomis. Dalis sergančiųjų patiria depresiją ir nerimo sutrikimus.
„Šie pacientai gyvena keletą metų trumpiau nei nesergantis žmogus“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos dermatovenerologijos centro vadovas Tadas Raudonis.
Anot gydytojo, kasdienybėje susiduriama su baisiais ligos atvejais. „Mergaitė trylikos metų su nuplikusia galvos oda, visa raudona, degančia, su visais pakitusiais geltonais nagais <…>“.
Sergantieji žvyneline įprastai vengia lankytis sporto klubuose, baseinuose, paplūdimiuose, kirpyklose ar kitose vietose, kuriose aplinkiniai galėtų pastebėti ligos padarinius – odos ar nagų pažeidimus. Stipriai suvaržomas socialus gyvenimas, tampa sunku dirbti ar susirasti darbą.
Pasak T. Raudonio, ketvirtadalis pacientų serga depresija, o kas penktas linksta į priklausomybes, pavyzdžiui, alkoholio vartojimą.
„Ši liga didina atskirtį nuo visuomenės“, – sakė Klaipėdos universiteto ligoninės infekcinių ir odos ligų klinikos vadovė Jolanta Česienė.
Anot jos, liga apsunkina ne tik pacientų, bet ir aplinkinių kasdienybę. „Serga visa šeima, nes jie turi labai gerai pagalvoti apie savo laisvalaikį, kur jie atostogaus, kur galės saugiai tas žmogus nusirengti, kur galės maudytis“.
Ligos metu iššūkiu tampa ir apranga bei namų tvarkymas, kai pacientai siekia išvengti byrančių, dulkančių odos pleiskanų matomumo.
„Šita liga prasideda nebūtinai suaugusiųjų pasaulyje – serga ir paaugliai, ir kuo anksčiau jie pradeda sirgti, tuo labiau užsidaro“, – dalinosi infekcinių ir odos ligų klinikos vadovė.
Per pastarąjį dešimtmetį sergamumas žvyneline išliko stabilus, tačiau sunkių pacientų gydymo įstaigų koridoriuose pasitaiko nuolat. Nors modernus ligos gydymas ir vaistų kompensavimas Lietuvoje prieinamas, sergantieji priversti laukti ilgose registracijos eilėse.
„Žvynelinės gydymo galimybės Lietuvoje yra – vaistai, kurie yra pasaulyje, biologinės terapijos – jos yra, tik nėra prieinamumo jų pratęsimui“, – teigė Lietuvos dermatovenerologų draugijos prezidentė Rūta Gancevičienė.
Šiuo metu Lietuvoje biologinę terapiją gauna apie 400 pacientų, kas yra ženkliai mažiau nei kitose šalyse. Gydymo prieinamumą apsunkina ribotas tretinio lygio įstaigų ir specialistų skaičius, galinčių pratęsti sisteminį gydymą.
Pasak draugijos prezidentės, Europoje kiekvienas gydytojas dermatologas gali pratęsti gydymą, vaistus. To paties siekiama ir Lietuvoje.
T. Raudonis teigė, kad vaistų pratęsimui pacientai turi atvykti 2–4 kartus per metus, o pakartotinės registracijos didina eiles.
„<...> Problema yra ta, kad tai prisideda prie eilių didėjimo, nes mes negalime tų pacientų atiduoti į kitas įstaigas, kurie jau kurį laiką stabiliai gydomi, tiesiog palaipsniui vis daugėja pas mus pakartotinai užsisukusių pacientų“, – kalbėjo gydytojas.
Anot jo, pacientai, gaudami šiuos vaistus, gali pamiršti, kad serga žvyneline. „Daugiau nei 80 proc. pasiekia švarią odą, kai bėrimai išnyksta nuo kūno, išnyksta sąnarių skausmas ir žmogus gali gyventi normalų gyvenimą“.
J. Česienė siūlė sekti onkologinių ligų „žaliojo koridoriaus“ pavyzdžiu, kuris pagreitintų žvyneline sergančių pacientų ištyrimą ir gydymo pradžią.
„<...> ši liga irgi negali per ilgai laukti“, – teigė infekcinių ir odos ligų klinikos vadovė.