Moteris pasakojo, kad niekada nesportavo, o tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl jai teko kęsti tokius skausmus. Matydama jaunąją kartą, Liudmila nerimauja dėl jų pasyvumo bei aktyvaus naudojimosi technologijomis todėl, remdamasi savo patirtimi, pataria daugiau judėti.
Pasak Liudmilos, jokie vaistai nebenumalšino skausmo, todėl moteris nebežinojo, kaip toliau gyventi. Praėjo pora metų nuolat besilankant Santariškėse įsikūrusioje Skausmo klinikoje. Dabar Liudmila prisipažįsta, kad, nors skausmas visiškai nedingo, pagaliau ji vėl gali gyventi.
Procedūros skausmingos, bet pakenčiamos
„Visai neturėjau apetito, gėriau vaistų nuo skausmo, todėl pradėdavo skaudėti skrandį. Negalėjau nieko valgyti. Nebuvo jokio gyvenimo. Pradėjus čia lankytis, pagaliau gavau pagalbą, man numalšino skausmą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad čia dirba profesionalai, jau antri metai, kai čia lankausi. Dabar su skausmu jau galiu gyventi“, – pasakojo pacientė.
Pasak jos, procedūros, kurias jai atlieka, skausmingos, tačiau pakenčiamos. Svarbiausia, kad po jų sulaukiamas pagerėjimas.
„Stengiuosi užsiimti mankšta, plaukioju baseine, vengiu netinkamų svorių savo stuburui ir net nebevartoju vaistų nuo skausmo. Manau, labai svarbu, kad ligonis pats stengtųsi sau padėti. Niekada nesportavau, dėl to dabar susiduriu su tokiomis problemomis. Kartais susimąstau, kaip bus su jaunąja karta, žmonėmis, kurie nuolat sėdi prie kompiuterių. Vyresnioji karta kovoja su tokiais skausmais. O kaip bus jums, aš nežinau“, – mintimis dalijosi Liudmila.
Dabar vien Santaros klinikose per metus apsilanko daugiau nei 4 tūkstančiai pacientų, kenčiančių nesibaigiantį skausmą. Dėl jo sutrinka visas žmogaus gyvenimas: jis negali eiti į darbą, užsiimti kasdiene veikla, pablogėja ne tik fizinė, bet ir psichologinė būklė.
„Dauguma besikreipiančių į mus skundžiasi lėtiniais arba ūmiais, tačiau užsitęsusiais skausmais, kurių nepavyksta kontroliuoti kitais būdais – vartojant vaistus, taikant reabilitacines procedūras. Dažniausiai kreipiasi dėl nugaros, kaklo, krūtinės, o ypač dažnai – dėl juosmens skausmo“, – į dažniausiai pasitaikančius skausmo sindromus dėmesį atkreipia Skausmo medicinos centro vedėjas Alfredas Vaitkus.
Jei skausmo nepavyksta numalšinti įprastinėmis priemonėmis, klinikoje taikomos invazinės procedūros. Jų metu siekiama paveikti skausmo židinį arba skausmo perdavimo takus – suleidžiama vaistų, nervai veikiami cheminėmis medžiagomis, aukšta temperatūra ar elektromagnetinėmis bangomis, šalčiu.
Neretai reikia ir psichologo pagalbos
Pasak anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovės prof. Jūratės Šipylaitės, dažnai pacientai tikisi stebuklingo ir greito rezultato.
„Daug kas galvoja, jog ateis, išgers piliulę, ir jų skausmas praeis. Deja, taip nėra. Turi būti didelis darbas ir iš paciento pusės, nuolatinis sportas, mankštos, psichologinis nusiteikimas“, – sakė gydytoja.
Viena skausmo gydymo procedūra klinikoje gali užtrukti nuo 5 minučių iki valandos. Po jos pacientas turi dar šiek tiek palūkėti ir pagulėti stacionare, tuo metu gydytojai stebi, ar žmogus jaučiasi gerai, ar galės vykti namo. Per dieną Santaros klinikų Skausmo klinikoje apsilanko nuo 10 iki 20 pacientų.
Pasak gydytojų, kartais kreipiasi pacientai, skausmus kenčiantys daugybę metų. Taip dažniausiai nutinka dėl įvairių lėtinių degeneracinių ligų, tai įsisenėję, negrįžtami pokyčiai, kurie nulemia nuolatinius arba pasikartojančius skausmus. Tokiais atvejais neretai pavyksta tik iš dalies sumažinti skausmą, net ir taikant intervencines skausmo malšinimo procedūras.
„Onkologinių pacientų pas mus nedaug, nes jų skausmai gali būti numalšinti vaistais, šių ligų gydymas yra labai pažengęs. Tokiomis ligomis sergantys pacientai dabar gydomi žymiai geriau nei tada, kai skausmo klinika tik buvo atidaryta. Tais laikais čia daugiausia lankėsi onkologiniai pacientai“, – sakė Skausmo medicinos centro vedėjas Alfredas Vaitkus.
Skausmo medicinos centre dirba gydytojai anesteziologai-reanimatologai. Tačiau, norint nustatyti tikslias skausmo priežastis, neretai reikia ir kitų sričių specialistų. Padėti atvyksta ir psichologų, mat iškankinti skausmo pacientai patiria įvairių psichologinių sutrikimų, yra nusivylę ir linkę į depresiją.
Tokiu atveju neretai reikalingos bendros gydytojo, medicinos psichologo ir slaugytojo pastangos, kad padėtų žmogui susigrąžinti tikėjimą, jog pasveikti galima.
Medikai pabrėžia, kad itin svarbus yra aktyvus paciento įsitraukimas ir bendradarbiavimas su gydytoju, nes dažnu atveju – tai ilgesnis procesas, reikalaujantis gyvenimo įpročių pokyčių. Jei žmogus pats deda visas pastangas, kad pasveiktų, gydytojai tikina, kad tai duoda žymiai geresnių rezultatų.
Savo eilės tenka laukti
Gydytoja A. Tylienė neslepia, kad tokių vietų Lietuvoje vis dar labai trūksta: „Norime paskatinti, kad kitos gydymo įstaigos irgi pradėtų galvoti ir atidarytų savo skausmo klinikas.“
Skausmas dažnu atveju yra smarkiai susijęs su baime, dėl kurios gimsta įvairiausi mitai. Vienas dažniausiai pacientų išsakomų mitų yra tas, jog, pritaikius invazinį gydymą skausmo klinikoje, joks kitas gydymas nebepadės. Dėl šio mito kai kurie pacientai vengia kreiptis į skausmo kliniką.
Vis dėlto reikia žinoti, kad skausmo klinikoje nebūtinai bus taikomas invazinis gydymas. Gali būti koreguojamas medikamentų vartojimas, rekomenduojama kito specialisto konsultacija. Invazinio gydymo poreikis, gydymo alternatyvos visada aptariamos su pacientu.
Kai kurios invazinės procedūros leidžia sumažinti vartojamų medikamentų poreikį, o po intervencijos sumažėjęs skausmas sudaro galimybes efektyviau taikyti reabilitacijos priemones.
Pacientą į skausmo kliniką siunčia bei siuntimą išduoda šeimos gydytojas arba gydytojas specialistas. Prieš atvykdamas pacientas turi iš anksto užsiregistruoti bendrojoje Konsultacinės poliklinikos registratūroje. Atvykstant būtina turėti gydytojo siuntimą ir asmens dokumentą. Pacientams svarbu žinoti, kad vidutiniškai eilėje tenka palaukti 4–5 mėnesius.
Yra ir vadinamieji „žalieji koridoriai“, skirti pacientams, sergantiems onkologinėmis ligomis bei trišakio nervo ar liežuvinio ryklės nervo neuralgija, kai skausmo nepavyksta sukontroliuoti net skyrus maksimalias gydomąsias bei kitas priemones ir kai nėra indikacijų skubiai operuoti.