Atvirų pasakojimų „Kaip man sekasi gyventi su dirgliosios žarnos sindromu“ viešojoje erdvėje nelabai rasime – žvaigždės ir influenceriai noriau dalijasi patirtimis apie depresiją ar alergiją. Kas gi trokšta pranešti apie savo viduriavimą, vidurių užkietėjimą, pilvo spazmus, raižymą ir pūtimą, diskomfortą virškinamojo trakto srityje? Visa tai patiria DŽS kamuojamas žmogus.
Apie dirgliosios žarnos sindromą pasakoja Lietuvos sveikatos universiteto (LSMU) Kauno ligoninės gydytoja dietologė Auksė Gečionienė – viena iš keturių Lietuvos gydytojų, turinčių Europos klinikinės mitybos ir metabolizmo studijų diplomą.
Ar daug žmonių, kuriuos vargina DŽS simptomai, kreipiasi į gydytojus specialistus?
Statistiškai dirgliosios žarnos sindromas diagnozuojamas beveik pusei pacientų, kurie dėl vienokių ar kitokių negalavimų, ženkliai bloginančių gyvenimo kokybę, ribojančių aktyvios veiklos galimybes, ateina ieškoti pagalbos pas gydytoją gastroenterologą. Jei atlikus endoskopinius žarnyno tyrimus nerandama jokios patologijos, galima įtarti DŽS. Skaičiuojama, kad būklė vargina apie trečdalį mūsų populiacijos, o maždaug dešimčiai procentų šių žmonių DŽS simptomatika išreikšta labai stipriai. Tarp tam tikrų profesijų atstovų dirgliosios žarnos sindromą galima įtarti vos ne kas antram. Tai – turintys labai aiškią sustyguotą dienotvarkę, protinį darbą dirbantys žmonės. Nesusidūrusieji su šiuo sindromu vargu ar įsivaizduoja, kaip jaučiasi tas, kurį vargina minėto sindromo simptomai, o šis žmogus nelinkęs pasakotis apie tai, kad tam tikrose situacijose jo gyvenimo kokybė yra labai prasta.
Teigiama, kad DŽS susiformuoti įtakos turi stresas, skubėjimas, įtampa, netgi vaikystės traumos. O kaip jūs apibūdintumėt rizikos grupę?
Kaip jau minėjau, DŽS dažniausiai užklumpa žmones, kurie dirba protinį, intelektinį darbą ir turi labai aiškią, disciplinuotą dienotvarkę, nusistovėjusią rutiną: tuo pačiu laiku eina miegoti, keliasi, tuštinasi, pusryčiauja, vyksta į darbą (dažniausiai sėdimą), išbūna biure nuo 8 iki 17 val. Kad režimas, griežta dienotvarkė gali skatinti negalavimą, skamba paradoksaliai, bet tokie yra tyrimų duomenys, tai mes pastebime klinikinėje praktikoje. Šis sindromas pradeda reikštis jau brandesniame nei studentiškas amžiuje, nuo, sakyčiau, 30–35 metų, kai gyvenime atsiranda tvarka. Jaunesniame amžiuje, kai daug blaškymosi, chaoso, dirgliosios žarnos sindromu beveik niekas nesiskundžia, jo nepastebi. Tokiu gyvenimo etapu gali varginti kiti virškinamojo trakto negalavimai ar skausmai, bet ryškių, dėsningų simptomų dar nebūna. DŽS „išlenda“, kai gyvenimas nusistovi ir žmogus pradeda gyventi pagal įprastą, kasdien vienodą rutiną. Paprastai tai nutinka įpusėjus ketvirtą dešimtį, o vėliau DŽS simptomai stiprėja.
Kaip pasireiškia dirgliosios žarnos sindromas? Papasakokite, kaip jaučiasi DŽS simptomus patiriantis žmogus.
Kol dienos bėga įprastu ritmu, dirgliosios žarnos sindromas praktiškai gali ir nepasireikšti. Žmogus įprastai laikosi savo vadinamosios tualeto higienos: ryte prieš išeinant į darbą išsituština (kartais kelis kartus) ir daugiau apie savo virškinamąjį traktą dienos bėgyje jau nebegalvoja. Protinį darbą dirbantys žmonės, visą energiją skiriantys smegenų sričiai, apskritai įprastomis dienomis mažai jaučia savo kūną. Daugiau apie jį galvoja, kai juda ar sportuoja, bet darbo metu, jei nieko neskauda, kūnas lieka kažkur nuošalyje su visais savo pojūčiais. Ir tas nuolatinis disbalansas įjautrina žarnyną. Tuomet, pasikeitus aplinkai, rutinai, dienos režimui, pavyzdžiui, keliaujant, nakvojant ne savo namuose, atvykus svečiams, netgi vėlyviau atsikėlus savaitgalio rytą, dirgliosios žarnos sindromas „išlenda“ ir prasideda labai nemalonūs dalykai.
Pasireiškiantys simptomai būna keturių tipų. Pirmasis: dažnas tuštinimas, viduriavimas. Tarkime, susiruošė žmogus į kelionę, jau metas išvykti, o jis negali išeiti iš tualeto. Tuštinosi jau 5–6 kartus, viduriuodamas, skausmingai, su spazmais, o vis tiek toliau raižo pilvą ir neslopsta poreikis bėgti į tualetą.
Antrasis tipas: užkietėję viduriai. Įprastą žmogaus rutiną sutrikdė kelionė, jis pateko į kitą aplinką (net nebūtinai svetimą – kad ir atvažiavo pas tėvus į savo vaikystės namus), jo paties namuose apsistojo svečiai. To pakanka, kad žmogus negalėtų išsituštinti ne tik dieną ar dvi, bet ir savaitę ar ilgiau. Todėl tokie žmonės stengiasi nekeliauti autobusu, nemėgsta viešbučių, ypač jei reikia dalytis erdve su svetimu žmogumi, vengia pasilikti svečiuose su nakvyne, taip pat patiria diskomfortą, jei kas nors apsistoja jų namuose ir, tarkime, įprastu jo tuštinimosi metu tualetas bus užimtas.
Trečiasis simptomų tipas – mišrus, kai, sakykime, prieš kelionę žmogus negali išeiti iš tualeto, nes vargina dažnas tuštinimasis, o kelionės metu išvis nesituština, neįprastoje aplinkoje vargina labai stiprūs pilvo skausmai, raižymas, spazmai.
Ketvirtasis pasireiškusio DŽS simptomų tipas – pilvo pūtimas. Iš tiesų padidinto dujų kaupimosi nėra, tačiau žmogaus neapleidžia jausmas, kad jam labai pučia pilvą. Pilvo tempimą, kuris pradeda reikštis pasikeitus rutininėms aplinkybėms, žmogus jaučia kaip nevaldomą pilvo pūtimą – atrodo, kad pilve susikaupė tiek dujų, jog jis vargiai bepajuda, negali valgyti, „tuoj sprogs“. Ne vienas pacientas pasakojo, kad dėl tokių nemalonių nuolat lydėjusių pojūčių iš kelionės grįžo nepailsėjęs, nusikamavęs, irzlus, sublogęs. Nors tyrimai, atlikti sveikiems ir turintiems DŽS žmonėms, parodė, kad pastariesiems dujų kaupimasis nebuvo padidėjęs, daugeliu atvejų net atvirkščiai – jis buvo mažesnis nei sveikųjų. Vis dėlto ketvirtojo tipo dirgliosios žarnos sindromo simptomai žmogų verčia jaustis taip, tarytum jam pilvo pūtimas būtų nenormaliai didelis. Tokius signalus siunčia jo žarnų receptoriai, kurie yra jautresni, palyginti su sveikaisiais asmenimis. Galima teigti, kad DŽS susijęs su tuo, kaip žmogus suvokia savo vidų.
Ar dirgliosios žarnos sindromui turi įtakos mityba?
Be abejo. Varginamiems dirgliosios žarnos sindromo žmonėms skiriama FODMAP (angl. fermentable oligo-, di-, mono-saccharides and polyols – tai virškinimo procesams atsparūs ir/arba fermentacijos procesus skatinantys junginiai) dieta, eliminuojanti tam tikras medžiagas, įjautrinančias žarnyno receptorius. Nesiplečiant, išvardysiu produktus, kurie sustiprina DŽS.
Tai – visas aštrus maistas, svogūnai, česnakai, kopūstinės ir ankštinės daržovės, taip pat ir ankštiniai pipirai (paprika), braškės, slyvos, persikai, abrikosai, sultys, gazuoti gėrimai. Šių produktų reikia vengti. Sunku? Yra išlygų.
Mes nekalbame apie radikalų atsisakymą visam gyvenimui, kalbame apie savo raciono sureguliavimą tada, kai gresia pasireikšti dirgliosios žarnos sindromo simptomai. Sakykim, savaitgalį nusimato išvyka, tai FODMAP dietos reikėtų laikytis nuo trečiadienio ar ketvirtadienio, kad būtų išvengta žarnyno jautrumo padidinimo stresui. Išvykos metu – taip pat. O pirmadienį, kai grįžtame į įprastą rutiną ir dienotvarkę, nedideliais kiekiais šiuos produktus galime valgyti be didesnės rizikos sustiprinti būklės simptomus. Jei simptomai labai išreikšti, gali tekti šios dietos laikytis nuolat. Tik reikia nepamiršti, kad apribodami savo racioną, reikiamas maisto medžiagas turime gauti iš kitų produktų, todėl mityba turi būti įvairi, iš „leidžiamų“ produktų reikia stengtis valgyti viską. Dirgliosios žarnos sindromu sergantis žmogus turės laikytis tų principų visą laiką, nes DŽS neišgydomas, jį galime tik koreguoti.
Ar, be maisto raciono, dar yra kitų DŽS koregavimo būdų?
Pagal vyraujantį dirgliosios žarnos sindromo simptomą pacientui skiriama vaistų: nuo viduriavimo – viduriavimą mažinančių vaistinių preparatų, nuo vidurių užkietėjimo – laktuliozė su dideliu kiekiu vandens. Jokiu būdu negalima gerti vidurius laisvinamųjų vaistų, senos arbatos ar pan., nes prie tokių preparatų organizmas pripranta, o laisvinamieji vaistai dirgina ir taip pernelyg jautrų žmogaus, varginamo DŽS, žarnyną. Nuo vidurių pūtimo, net jei jis tik menamas, taip pat nuo spazmų skiriami dujų kaupimąsi žarnyne mažinantys vaistai, tačiau būtina atminti, kad juos vartoti reikia 6–8 val. iki, pvz., kelionės pradžios, kad spėtų suveikti, kol žmogus pateks į kitą aplinką. Kai dirgliosios žarnos sindromas yra sunkiai valdomas dieta, simptominiu gydymu, o simptomų pasireiškimas labai įtakoja gyvenimo kokybę, būklei stabilizuoti nedidelėmis dozėmis skiriami antidepresantai, nors asmuo neturi jokių depresijos požymių. Jie dirgliosios žarnos sindromo atveju turi gerą poveikį.
Turbūt esate susidūrusi su požiūriu, kad dirgliosios žarnos sindromas „nerimta liga“, kurią galima pačiam koreguoti prisirankiojus patarimų internete. Gal iš tikrųjų dėl DŽS neverta varginti gydytojų?
Dirgliosios žarnos sindromas dažniausiai nustatomas žmonėms, kurie dėl savo būklės kreipiasi į gastroenterologą – simptomai, kaip sakiau, varginantys, skausmingi, smarkiai ribojantys gyvenimo kokybę, tad natūralu, jog žmogus ieško pagalbos. Gydytojas skiria tyrimus. Ir tai yra kelias, kuriuo reikia eiti, o ne užsiimti savigyda. Po dirgliosios žarnos sindromo simptomais gali slėptis daug susirgimų – pradedant uždegiminiais žarnyno procesais, baigiant onkologija ir kt. Tik įsitikinus, kad nėra žarnyno patologijos, galima ir reikia imtis dirgliosios žarnos sindromo kontrolės.