Ligos neatpažino
Skaičiuojama, jog Lietuvoje Alzheimerio liga arba kitomis demencijos formomis serga maždaug 50 tūkst. žmonių. 65 metų asmeniui vidutinė tikimybė susirgti demencija – 1–2 proc., tačiau kas 5 metus tikimybė auga, o sulaukus 90 metų ji pasiekia 50 proc.
Raminta dalijosi, jog nors jos mama, mirus tėčiui, sunkiai susitaikė su netektimi, apsisprendė likti gyventi Kaune viena. Moteris ją nuolat lankė, rūpinosi, o kaskart sulaukusi skambučio, jog staiga pablogėjo sveikata, skubėdavo į Kauną. Atvykus, paaiškėdavo, jog mamos sveikatos būklė nepasikeitusi, tačiau moteris mamos nekaltino, su ja nekonfliktavo, tiesiog stengėsi padėti. Vėliau mama nustojo vartoti paskirtus vaistus, jai tapo per sunku pačiai pavalgyti, tuomet sunerimusi Raminta mamą atsivežė į Vilnių.
Gyvendama kartu, Raminta pastebėjo, jog mama vis dažniau kartodavo, jog nebežino, kaip atlikti iš pažiūros įprastus veiksmus – atsikelti iš lovos, apsirengti, eiti, lipti laiptais, aiškiai nebesuvokia, kas vyksta aplink.
Būdavo dienų, kuomet mama, atsikėlusi ryte, ruošdavosi į darbą, dažnėjo atvejai, kuomet ji, nusipraususi duše, palikdavo atsuktą vandenį, pamiršdavo išjungti elektrą, klausdavo, kur yra tualetas, o kartais Raminta klozete rasdavo mamos drabužius. Šoką ir išgąstį keldavo atvejai, kuomet mama išėjusi iš namų pasiklysdavo. Šeimos nariai pastebėjo ir tai, jog net ir būdama su artimaisiais mama tapo įtari. Moteris konsultavosi su skirtingais specialistais, kol mamai oficialiai buvo diagnozuota demencija.
„Buvo labai sunku dirbti nuolatinėje įtampoje, galvojant, ar likusiai namuose mamai nenutiko nieko blogo. Mano kasdienybe kelerius metus buvo tapęs tik darbas ir nuolatinis rūpestis sergančia mama, kurios elgesys vis labiau neramino. Džiaugiuosi, kad mano kolegos buvo supratingi, prireikus iš darbo skubėdavau į namus. Vis galvodavau, kas būtų jei iš darbo vietos išvažiuoti negalėčiau – kaip tuomet pasirūpinti sunkiai sergančiu artimuoju?“ – svarstė moteris.
Pasak pašnekovės, kadangi ji privalėjo dirbti, būdavo labai skaudu palikti mamą vieną namuose – nuolat tarp keturių sienų. Galiausiai, ji priėmė sprendimą kreiptis į senjorų globos namus, kuriuose mama galėtų tinkamai pasirūpinti.
Apsisprendus pradedi jaustis ramiau
„Demencija sergančių senjorų artimieji dažnai dalijasi, jog priimti sprendimą kreiptis į globos namus nebuvo lengva, tačiau po kurio laiko, stebėdami, kaip keičiasi jų artimųjų elgesys ir savijauta, nurimsta, atsiranda pasitikėjimas mūsų specialistais. Adaptacijos periodas yra neišvengiamas – tuo metu tiek mums, tiek senjorui reikia laiko vieniems kitus pažinti ir prisitaikyti, atrasti tinkamus būdus jų nerimui mažinti. Vieniems senjorams padeda įtraukimas į kasdienes veiklas, kitiems galimybė nuolat judėti saugioje aplinkoje. Matome, kad ypatingai sėkmingai veikia terapinių gyvūnų apsilankymai, kuomet net į aplinką nereaguojantys senjorai atgyja, šypsosi, tiesia rankas juos paglostyti“, – pasakojo „Gemma“ Vievio namų vadovė dr. Valė Samanavičiūtė Abromavičienė.
Pašnekovės žodžiais, dažniausiai artimiesiems patiems užtikrinti saugią aplinką ir orų gyvenimą sergantiems demencija nėra paprasta, ypač jei reikia dirbti, rūpintis savo šeima ir vaikais. Žinodami, jog senjoru rūpinasi specialistai, artimieji gali pamažu sugrįžti į įprastą gyvenimą, skirti laiko laisvalaikiui. Specialistai su sergančiais demencija nuolat bendrauja, padeda atlikti smegenų veiklą stimuliuojančius pratimus, kas jiems – ypač svarbu.
Raminta pritaria, jog būtent suvokimas, kad specialistai nuolat stebės mamą, prireikus, padės jai ir ja tinkamai pasirūpins, padėjo apsispręsti artimo žmogaus priežiūrą patikėti kitiems.
„Aš tiesiog norėjau, kad ji gyventų saugioje, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę pritaikytoje aplinkoje, nuolat prižiūrima specialistų. Žinoma, pradžioje man buvo labai sunku: atrodė, kaip aš galėjau išvežti mamą iš namų? Galiausiai, supratau, jog nors labai myliu mamą, nebepajėgiu jos kokybiškai prižiūrėti ir ja rūpintis“, – kalbėjo Raminta.
Vievis, kur įsikūrusi Ramintos mama, netoli Vilniaus, tad mamą moteris aplanko du kartus per savaitę. „Mama senjorų globos namuose gyvena pusmetį. Matydama, kad per šį laikotarpį ji ėmė daugiau judėti savarankiškai, įsitraukė į organizuojamas veiklas, tapo mažiau įtari, jaučiu, jog priėmiau tinkamą sprendimą ieškoti pagalbos. Nebejaučiu kaltės, nes žinau, kad ji – gerose rankose, ir aš pagaliau galiu jaustis rami. Pagaliau galiu pasirūpinti savimi ir savo sveikata, skirti laiko pomėgiams, dukrai“, – kalbėjo moteris.
Dauguma demenciją sieja tik su Alzheimerio liga, mano, kad tai – tik atminties sutrikimas. Sergantiems Alzheimerio liga ir kitomis demencijos formomis, gali pasireikšti kalbos, elgesio ir mąstymo sutrikimai, juos gali lydėti haliucinacijos, nerimas ar psichozės – simptomai įvairūs, todėl apie juos būtina žinoti, kad būtų lengviau laiku atpažinti ligą. Rugsėjo 21-ąją Lietuvoje minima Tarptautinė Alzheimerio ligos diena.