– Aurelija, kokia Jūsų ligos istorija?
– Prisimenu, buvau ką tik baigusi pirmąjį prancūzų filologijos studijų kurso semestrą, su džiaugsmu laukiau artėjančių Kalėdų. Po Kalėdų eglutės aplankymo Vilniuje pasijutau prastai: kilo temperatūra, krėtė šaltis, pykino. Kūčių dieną su tėvais nuvažiavome į ligoninės priimamąjį Jonavoje, kur atliktas kraujo tyrimas rodė nespecifinę infekciją, tačiau gydytojai to nesureikšmino ir paleido namo. Po kurio laiko prasidėjus kūno bėrimams, tėvai susisiekė su pažįstama medike, kuri spėjo, kad tai meningokokinė infekcija. Šoko būsenos visi važiavome į ligoninę, kur medikamentų pagalba panirau į komą, o pabudus iš jos aplinkui girdėjau tik vieną žodį – stebuklas, rašoma BENU vaistinės leidinyje „Laikas sau".
– Kaip susergama šia liga? Ar yra priemonių apsisaugoti?
– Meningokokinė infekcija yra klastinga liga, jos simptomai labai panašūs į paprastą peršalimą. Ankstyvasis ligos periodas pasižymi karščiavimu, pykinimu, apetito praradimu, mieguistumu. Jeigu pasireiškia tokie ligos simptomai kaip, jautrumas šviesai, hemoraginis bėrimas ar kaklo sustingimas – tai jau vėlyvojo ligos periodo simptomai.
Liga gydoma antibiotikais, tačiau svarbu pradėti gydymą, kuo skubiau, nes liga progresuoja labai greitai, ir gali pasibaigti mirtimi. Apsisaugoti nuo ligos sudėtinga, kadangi meningokokinės infekcijos atmainų yra įvairių rūšių, tad ir šimtaprocentinių priemonių, kurios apsaugos nėra, tačiau prevencijai svarbūs skiepai bei tinkama higiena, nes virusas plinta oro lašeliniu būdu.
– Su kokiomis meningokokinės infekcijos pasekmėmis susidūrėte? Tikriausiai buvote paliesta ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai?
– Man yra amputuoti abiejų kojų ir dešinės rankos pirštai, kūnas nusėtas dideliais randais, kuriuos vadinu savo tatuiruotėmis, o savo dešinės rankos pirštus vadinu puspirščiais. Taip yra ir su mano dvasiniu pasauliu, tačiau į visus skaudulius žiūriu su humoru ir priimu tai kaip pamoką, kuri padėjo man pamilti save. Net tomis akimirkomis, kai pavargstu nuo skausmo, primenu sau, jog tai taip žmogiška ir normalu, kad vertinu tai kaip signalą pailsėti kūnui ir mintims, juk visiems mums kažką suskausta, todėl ir mes galime augti, mokytis ir geriau suprasti save.
– Ar šios ligos prisiminimai vis dar Jūsų kasdienybė, o gal pamiršote ligą ir gyvenate toliau?
– Nemanau, kad galima kada nors atsigauti po tokios ligos, nes tai juk ne paprastas peršalimas. Kiekvienos Kūčios primena, kad praėjo dar vieni metai nuo ligos, šiais metais bus jau 3 metai po jos diagnozavimo. Tai pamoka man ir aplinkiniams, ir aš vis dar mokausi, kaip su tuo gyventi. Randai nebe šlapiuoja, jie užgijo, skausmas vis dar kamuoja, kartais silpnesnis, o kartais stipresnis, bet jis – mano dalis. Svarbiausia savęs negailėti ir neužsidaryti viduje, o kalbėti, dalintis patirtimi. Mane dažnai aplanko prisiminimai ir dalinuosi jais su šypsena, nes tai yra mano maži pasiekimai, kurie man davė daugiau nei atėmė.
– Kokį supratimą apie sveikatą davė ši liga?
– Nė vieno iš mūsų neaplenkia sveikatos problemos, vienų mažesnės, kitų, deja, didesnės. Visuomet sveikstame greičiau, kai nuolatos negalvojame apie ligą ir kodėl mus jai pasirinko. Man ši liga padėjo suprasti, kad reikia rūpintis savimi ir savo artimaisiais, mėgautis gyvenu, kasdien ieškoti dalykų, už kuriuos esi dėkingas, o ne kreipti dėmesį į tai, kas tave nervina.
– Ar dalyvaujate kokioje socialinėje, šviečiamojoje veikloje? Ar bendraujate su tokio pačio likimo paliestaisiais?
– Dalyvavau įvairiuose projektuose, laidose, interviu, viskas per daug smalsu, kad atsisakyčiau. O socialinėje, šviečiamojoje veikloje, kurios susiję su meningokokine infekcija, kol kas nedalyvauju, bet tikrai labai norėčiau. Tikiu likimu ir tuo, kaip jis sudeda viską į vietas, tad jeigu bus lemta, ar viduje kirbės kirminėlis, kad kažko reikia trūksta, tikrai užsiimsiu. Su meningokoku sirgusiais žmonėmis šiek tiek bendravau, tačiau ilgalaikių ryšių nepalaikome.
– Kaip atrodo dabartinis Jūsų gyvenimas?
– Po ilgo laiko gulėjimo lovoje ir namuose, supratau, kad tai ne man, ir dabar noriu daryti viską, kas teikia man džiaugsmą. Esu trečio kurso, frankofonijos šalių kalbos ir kultūros programos studentė Vytauto Didžiojo universitete, taip pat turiu gretutines verslininkystės studijas verslo praktikų centre ir dirbu mokytoja „Robotikos“ akademijoje. Esu pamišus dėl kelionių, tiek planuotų, tiek ekspromtu pasirinktų, tokių kaip trumpalaikiai erasmus projektai, nes neplanuotos kelionės man pačios smagiausios, juk tiek vietų dar nematyta, neaplankyta.
– Ko palinkėtumėte jaunam žmogui?
– Manau, kad mes žmonės, per daug sureikšminame nereikšmingus dalykus, per daug stresuojame ir nervinamės, juk sako visos ligos tik nuo nervų. Tad aš palinkėčiau kiekvienam: mokėti išsakyti savo mintis, išklausyti ir vėliau susidėlioti prioritetus, nes tai labai padeda suprasti, kas svarbu gyvenime. Rūpinkimės savimi, ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, išliekime savo mintis ir energiją, nekaupkime namie viso gyvenimo šiukšlių, o to paties ir viduje. Man tai padėjo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, juk kai viduje jauti ramybę, visi sunkumai įveikiami.