Atpažįsta per vėlai
Kaip pranešime žiniasklaidai paaiškino Vilniaus universiteto docentė, neuropsichologijos mokslų daktarė, knygos „Kaip veikia smegenys?“ autorė Ramunė Dirvanskienė, demencija dažniausiai suserga vyresni, tačiau gali sirgti ir 50 metų žmonės. Demencijos išsivystymui įtakos turi gyvensena, įpročiai, gretutinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos, galvos traumos ar paveldėjimas. Alzheimerio liga sudaro tarp trečdalio ir pusės visų demencijos atvejų.
Alzheimerio liga – susijusi su atminties, dėmesio problemomis, kitų, retesnių, demencijos formų simptomai skiriasi, kartais jas sunkiau atpažinti. Skaičiuojama, jog 65 metų asmeniui vidutinė tikimybė susirgti demencija – 1–2 proc., tačiau kas 5 metus tikimybė auga, o sulaukus 90 metų ji pasiekia 50 proc. Patvirtintų vaistų, kurie galėtų sulėtinti ligos progresavimą ar ją išgydytų, nėra, atitolinti ligą padeda sveika gyvensena, rūpestis fizine ir psichikos sveikata, fizinis aktyvumas, proto mankštos.
Labai svarbu šviesti visuomenę, kad žmonės laiku pastebėtų ir atpažintų ligos simptomus. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo lengviau užtikrinti kokybiškesnį gyvenimą tiek pacientui, tiek jo artimiesiems.
„Kai kurie demencija sergantys žmonės pasikeičia: pradeda elgtis neatsargiai, impulsyviai, artimiesiems, nežinantiems apie ligą, sunku suprasti, kodėl, nekaltinti, nekonfliktuoti su žmogumi, priešingai, jam padėti. Dauguma demenciją sieja tik su Alzheimerio liga, mano, kad tai – tik atminties sutrikimas. Alzheimerio liga sudaro tik dalį demencijos atvejų, kitų demencijos pacientų simptomai apima kalbos, elgesio ar mąstymo sutrikimus, juos gali lydėti haliucinacijos, nerimas ar psichozės – simptomai skirtingi, todėl ir apie juos būtina žinoti tam, kad galėtume laiku atpažinti ligą“, – atkreipė dėmesį VU mokslininkė.
Liga – ne tik šeimos problema
Pašnekovė prisiminė artimąjį, kuris 20 metų negalėjo nutolti nuo namų, nes slaugė sergantį šeimos narį – jo vieno negalėjo palikti net valandai. Ilgėjanti gyvenimo trukmė, pašnekovės žodžiais, reiškia viena – panašių atvejų ateityje tik daugės, todėl būtina kurti ir plėsti ne tik vaikų, bet ir senjorų priežiūros infrastruktūrą, nes kol kas vyresnio amžiaus žmonių priežiūra gula ant šeimos pečių.
„Demencijos atvejus iki šiol priimame kaip atsitiktinius, vienetinius, nesuvokdami, kad po 30 metų demencija taps didžiulio masto problema. Apie ligą nekalbame viešai, šeimos nesidalija tuo, ką išgyvena. Tenka nuolat bendrauti su sergančiųjų artimaisiais, kurie, pripažinę, kad jiems pasirūpinti nuo demencijos kenčiančiu asmeniu per sunku, kad jie drįso pagalvoti apie slaugos namus, jaučiasi kalti. Jei artimieji kreipiasi pagalbos, nereiškia, kad jie blogesni vaikai, tiesiog ne visada įmanoma sergančius tėvus kokybiškai pačiam prižiūrėti 30 metų. Juk reikia gyventi ir savo gyvenimą, užauginti vaikus, dirbti“, – dėstė dr. R. Dirvanskienė.
Pokyčius kuria verslas
Lietuvoje specializuotų globos namų, pritaikytų demencija sergančių asmenų poreikiams, yra labai nedaug. O ir pačios globos įstaigos, dėl sudėtingos priežiūros, nėra linkusios priimti sergančių šia liga. Lietuvoje šioje srityje iš esmės tokių paslaugų infrastruktūra neišvystyta, nors aplinkos pritaikymas yra vienas svarbiausių veiksnių. Alzheimerio liga dažnai paveikia erdvės suvokimą, todėl žmogus gali klaidingai suvokti tai, ką jis mato. Nustatyta, jog žmonėms, sergantiems demencija, rizika nukristi yra 4–5 kartus didesnė nei tokio paties amžiaus žmonėms, neturintiems kognityvinių sutrikimų.
Vievyje baigiami statyti senjorų namai vieni iš nedaugelio, kuriuose dar projektavimo stadijoje atsigręžta į demencija sergančių žmonių poreikius.
„Senjorų namai – kurti remiantis pažangiose šalyse taikomais sprendimais. Specializuotame demencijos centre visa aplinka pritaikyta šia liga sergančiųjų poreikiams. Demencijos centras yra apeinamas ratu, kad jausdami jiems būdingą norą nuolat judėti, gyventojai tą darytų saugiai ir jaustų mažiau streso.
Lubos bendrose erdvėse nudažytos raminančia žalia arba geltona spalva, kuri naudojama kaip profilaktinė priemonė nuo depresijos ir gali pagerinti sergančiųjų Alzheimeriu būklę. Specialiai pažymėti unitazai ir vonios kambarys, tolygus apšvietimas, ryškūs turėklai, skirtingomis spalvomis pažymėtos kambarių durys, personalui skirti įėjimai, užmaskuoti piešiniais, kontrastingos spalvos jungtukai, į judesį reaguojantis naktinis apšvietimas kambariuose: tai tik dalis detalių, kurios padeda lengviau orientuotis ir ilgiau išlaikyti gyventojų savarankiškumą“, – paaiškino senjorų namų direktorė dr. Valė Samanavičiūtė Abromavičienė.
Modernių senjorų namų gyventojai nešios specialius laikrodžius su integruota GPS sistema, kritimo davikliais ir pagalbos iškvietimo funkcija. Jei senjoras išeitų už demencijos centro ribų ar nukristų, personalas būtų informuojamas garsiniu signalu ir galėtų nedelsdamas reaguoti.
„Artimuosius skatinsime pasirūpinti nuotraukomis, paveikslais, pamėgtais daiktais, susijusiais su gyventojo praeitimi. Ilgiau išlaikydamas atmintį ir savarankiškumą demencija sergantis žmogus jaučiasi orus ir saugus. Be to, gyventojų artimieji jaučiasi ramiau ir gali gyventi sau įprastą gyvenimą, dirbti, skirti laiko laisvalaikiui. Mūsų specialistai sergančius žmones įtrauks į kasdienes veiklas, bendraus, užsiims ir padės atlikti smegenų veiklą stimuliuojančius pratimus, kas sergantiems demencija ypač svarbu“, – pasakojo dr. V. Samanavičiūtė Abromavičienė.
Pasigenda realios pagalbos
Lietuvos Alzheimerio ligos asociacijos (LALA) vadovė Daiva Rūta Vadauskaitė pritaria: ilgėja gyvenimo, bet ne kokybiško gyvenimo trukmė.
„Kuo žmogus gali džiaugtis gyvendamas ilgai? Kokios paslaugos, pagalba, koks požiūris į vyresnio amžiaus žmogų Lietuvoje? Graudu, nes pagalbos tokiems žmonėms trūksta, jie nurašomi, esą žmogus senas ir kvailas, nors senatvė nėra liga, priešingai, nei Alzheimeris, paliečiantis visą šeimą. Antra vertus, Alzheimerio liga sergančiųjų artimieji privalo dirbti, uždirbti maistui, išgyvenimui ir sergančiam artimajam, todėl neretai jis paliekamas vienas tarp keturių sienų. Jeigu liga pažengusi, jis uždaromas, užrakinamas ir paliekamas tarsi kalėjime, ir tokių atvejų daugybė“, – apgailestavo pašnekovė.
Lietuvoje Alzheimerio liga diagnozuojama palyginti vėlai, žinia apie ligą neretai tampa pykčių, skyrybų priežastimi.
„Jūs gyvenote su vienu žmogumi, pastebite, kad jo nebeliko, jis tapo kitoks: nemaloniai kitoks, toks, su kuriuo nenorite būti: galbūt, išsiblaškęs, piktas, pavydus, tingus, agresyvus. Vietoje tualeto nueina į spintą. Kam tai patiktų? Atsidarė netyčia paliktas neužrakintas duris ir išėjo į gatvę. Jūs nespėjote sureaguoti – namuose jo nėra. Išbėgate į gatvę, o kur bėgti toliau, kur jis nuėjo? Stresas, šokas, siaubas akyse. Su tokia kasdienybe žmonės gyvena, nes socialinės pagalbos tokiems ligoniams ir jų artimiesiems trūksta. Kone vienintelė pagalba, kurios jie sulaukia – ligonių apgyvendinimas bendruose, bet ne jiems pritaikytuose, slaugos namuose“, – komentavo pašnekovė.
Juose Alzheimerio liga sergantiems žmonėms tenka susidurti su įvairiais nemalonumais. Pavyzdžiui, pats to nesuprasdamas jis gali paimti svetimą daiktą ir būti apkaltintas vagyste, nors nė nesuvokia, ką padarė – tuomet tenka išgyventi dar ir aplinkinių pasmerkimą.
Ne tik dalis visuomenės, bet ir medikų, pašnekovės žodžiais, apie šią ligą bei jos specifiką žino per mažai, todėl apie ligą kalbėti būtina.