„Dažnai man sako: „O tu taip gerai atrodai, negali būti, kad sergi“. Žinote, išorė neparodo, kas yra viduje“, – šypsosi pačios nusimegztu stilingu megztiniu pasipuošusi Laimė, rašoma pranešime spaudai.
Į asociacijos „Kraujas“ inicijuoto projekto „Drąsos ambasadoriai“ fotosesiją Laimė atvyksta kartu su vyru Rimantu, o vėliau jie eis pietauti į kavinę. Rimantas kantriai laukia, kol žmoną fotografuoja, kol ji dalinasi savo istorija ir juokais vis tarsteli, kad jau užteks plepėti. Bet Laimės klausytis išties malonu, jos optimizmas, išmintis bei atvirumas įkvepia ir sužavi visą projekto komandą.
Mielominės ligos diagnozė 2011 m. spalį šiai sutuoktinių porai nukrito lyg iš giedro dangaus. Visą gyvenimą „Drąsos ambasadorių“ herojė sveikata nesiskundė, buvo stipri, net gripu nėra sirgusi. Ligos simptomų ji nejautė iki lemtingo raktikaulio lūžio.
„Kreipėmės į traumatologą, jis paklausė, ar griuvau, gal kur nors atsitrenkiau. Patikinau jį, kad tikrai ne, raktikaulis man lūžo be jokios traumos. Tada traumatologas pasakė niekuo negalintis man padėti ir patarė ieškoti gero hematologo. Tai išgąsdino – ką bendro turi hematologas su kaulų lūžiu? Nors dar nieko nežinojome, bet atsirado nerimas. Patekau pas hematologą, padarė kraujo tyrimus. Gydytojas ilgai ilgai į juos žiūrėjo. Aš paklausiau, kodėl taip ilgai į tuos popierius žiūri, gal negerai kažkas? Gydytojas sako, kad negerai. Sakau, tai gal man vėžys?“ – prisimena Laimė.
Su diagnoze susitaikė ne iškart
Dar po kelių tyrimų ir savaitės laukimo, kraujo vėžio diagnozė buvo patvirtinta. Moteris atvirauja, kad tąkart ištiko šokas, atrodė, jog žemė iš po kojų slysta. Grįžusi namo, ji nuėjo prie savo gėlių ir verkdama su jomis atsisveikino.
„Nuo senų laikų buvo likęs toks įsitikinimas – jeigu diagnozė vėžys, tai 3 mėnesiai ir viskas. Todėl aš ir ėjau atsisveikinti su savo rožėmis, medeliais. Supratimo apie šitą ligą nebuvo nė menkiausio. Kai nuvykau pas hematologę, ji pasakė, jog situacija tikrai nėra tragiška, tačiau gydymo nepradės tol, kol aš nesusitaikysiu su tuo, jog sergu šia liga. Man tai buvo baisus dalykas, iš pradžių aš priešinausi tai minčiai, net sakiau, jog tyrimai klaidingi, kad taip negali būti – juk aš stipri, nejaučiau jokių simptomų.
Vyras mane nusivežė į Palangą, mes vaikštome, aš vėl verkiu, atsisveikinu su jūra, pušelėmis. Ir tada nusiraminau, pradėjau galvoti, kad gal tikrai tai tiesa, gal tikrai aš sergu mielomine liga. Grįžome namo, nuėjau pas gydytoją, o ji ir sako – dabar jau galima su jumis kalbėtis. Aš, žinoma, atsiprašiau, kad taip purkštavau, tiesiog negalėjau patikėti. Mes taip gražiai gyvenome, vaikai, anūkai užauginti, dabar laikas mums pasidžiaugti gyvenimu ir štai tokia liga“, – pasakoja ji.
Laimei buvo pradėtas chemoterapinis gydymas, tačiau jis nepadėjo. Dėl su amžiumi susijusios rizikos, gydytojai nerekomendavo daryti kaulų čiulpų transplantacijos, tačiau jos vyras Rimantas paragino medikus išbandyti ir šį gydymo būdą. Prieš transplantaciją, atlikus išsamius tyrimus, gydytojai nustebo, jog Laimės vidaus organai puikiai funkcionuoja ir yra geresnės būklės nei daugelio jos bendraamžių.
Liga atsinaujino po pusantrų metų
2012 m. balandį moteriai buvo atlikta autologinė kaulų čiulpų transplantacija, po jos sekė sudėtingas laikotarpis: „Galbūt mano organizmas per stiprus, labai priešinosi. Nuolat vėmiau, buvau silpna, nukrito svoris. Savijauta buvo labai prasta. Tokią jis mane maudė, tokią globojo. Po truputį ir atsigavau, o remisija tęsėsi pusantrų metų.
Žinot, žmogus retai galvoja apie save, ypač, kad kažkas blogai. Mes svajojome pakeliauti, o kai susirgau, teko atidėti. Sveikatai pagerėjus, mes išvykome vienur, kitur. Gal aš neapskaičiavau savo jėgų, o gal taip turėjo būti, bet netrukus pajutau ligos simptomus, o gydytojai patvirtino – liga atsinaujino.“
Moteris džiaugėsi, jog jau kurį laiką liga suvaldyta, o taikomą inovatyvų gydymą, nepaisant varginančių šalutinių reiškinių, vadina „geraisiais vaistais“: „Anksčiau kasdien turėdavau vykti į dienos stacionarą susilašinti vaistų, dabar gydymas kitoks – savaitę vaistus vartoju, savaitę ilsiuosi. Ta savaitė, kai geriu vaistus, būna labai sunki, bet po kiekvieno gydymo periodo, rezultatai vis geresni. Tuo džiaugiasi ir gydytojas, ir mano šeima.“
Trys Laimės gyvenimo principai
Prakalbusi apie savo gydytoją, Laimė nušvinta. Anot jos, bendravimas su medikais yra labai reikšminga gydymo dalis.
„Tas mano gydytojas yra angelas. Aš esu jį tiesiog įsimylėjusi, – juokiasi moteris. – Ateinu pas jį, pora žodžių persimetu ir jau galiu eiti namo – iškart pasijuntu sveikesnė, stipresnė. Vertinu jo paprastumą, nuoširdumą, o be to, jis tikras profesionalas. Ne kartą galvojau, kad jau nebėra man tinkamo gydymo, kad gydytojas pavargo su manimi, sakau, gal jau baikime, yra kaip yra. O jis griežtai sako – ne, Jūs tokia optimistė, visus kitus užkrečiate gera nuotaika, optimizmu, nepasiduokite.“
Pašnekovė atskleidžia, jog stengiasi gyventi pagal tris principus: „Kai man nustatė mielominę ligą, kas tik ko man nesiūlė, kur tik mes nevažiavome – ieškojome, kas dar galėtų padėti, ar koks žolininkas, ar kokie papildai. Ligos pradžioje visko grėbiesi, nori išbandyti ir alternatyvią mediciną, vėliau ateina sąmoningumas. Priėmėme sprendimą – daryti viską, ką sako gydytojas hematologas ir nieko daugiau. Tai pirmas principas – pasitikėti savo gydytoju ir neužsiimti savigyda.
Antrasis – viską valgyti, bet saikingai. Ligos pradžioje labai žiūrėjau ką valgau, kiekvieną produktą svėriau, jeigu galima tik pusę kriaušės, tai tik pusę ir suvalgau. Tačiau toks kraštutinumas nedavė jokio rezultato. Paskui gydytojas patarė nekelti savo organizmui daugiau streso. Jeigu visą gyvenimą gėrėte kavą su cukrumi, o dabar ne – organizmui tai stresas. Jeigu jūs visą gyvenimą mėgote tokį maistą, o dabar ribojate – vėl negerai.
Ir trečiasis principas – judėjimas, fizinis aktyvumas. Nors dabar jau man sunkiau, bet visada stengiuosi kiek galiu vaikščioti, judėti.“
Su vyru kartu jau 50 metų
Paklausta iš kur semiasi optimizmo, Laimė atsisuka į savo vyrą: „Mes jau 50 metų esame kartu. Jis labai daug skaito, domisi, palaiko mane. Didžiausias palaikymas iš šeimos. Žinoma, rūpinasi ir vaikai, ir anūkai – aplanko, paskambina, bet visas krūvis tenka vyrui – ar gerai, ar blogai, jis visada šalia. Kiekvieną kartą jis mane lydi į ligoninę, kartu sėdi, laukia valandų valandas. Jau septynerius metus nesu važiavusi autobusu ar troleibusu, vyras visada mane veža. Aš esu tikrai laiminga. Manęs teiraujasi, tai kokia ta paslaptis? Nežinau, gal, kad mes mokame nusileisti, rasti kompromisą. Natūralu, mes žmonės, visko būna ir piktumo, ir blogos nuotaikos, ir nesutarimų. Kai tu matai, kad vienam negerai, reikia šiek tiek atsitraukti, nepradėti kabinėtis, nagrinėti, kas ir kaip, o suteikti erdvės, kad emocijos aprimtų.“
Sutuoktiniai labai mėgsta keliauti, tačiau dėl Laimės ligos svyravimų, ne visada pavyksta. Pora džiugiai prisimena pavasario kelionę į Gižycko miestą Lenkijoje. Dar viena moters aistra – augalai. Ji pasakojo, jog visos jos auginamos gėlės, medeliai auga nepaprastai puikiai ir gražiai žydi.
„Labai myliu gėles ir augalus. Su kiekvienu pasikalbu, gal todėl jie taip gerai auga. Artimieji juokiasi, jog aš galiu ir šaknimis į viršų augalą pasodinti, vis tiek jis užaugs. Štai, turiu orchidėją – jau šeštus metus žiedus krauna, nors kalbama, kad jos težydi porą metų. Sode turime vieną kriaušę ir ji kiekvienais metais vaisių duoda, visus apdalinu. Kai žmogus sako, kad pas jį gėlės neauga, atsakau, jog reikia jas mylėti. Taip, kaip mano vyrui patinka technika, taip aš myliu augalus“, – šypsosi ji.
Kruopštumu pasižyminčiai moteriai labai patinka ir megzti, ir siūti. Ji turi gerą skonį, savo stilių, mėgsta, daryti ne taip, kaip visi, sugalvoja savo modelius. Anksčiau primegzdavo ir sau, ir dukrai, ir marčiai, dabar šiais pomėgiais užsiimti kiek sunkiau. Kiek sveikata leidžia, konservuoja daržoves – jos marinuotų agurkų paragauti prašo visi svečiai.
Svarbu patikėti medicina ir rasti savyje stiprybės
Laimė pasakoja, jog vykdama į ligoninę daryti tyrimų, visada stengiasi pasikalbėti su laukiamajame sėdinčiais pacientais, juos padrąsinti, pasidalinti savo patirtimi – prisipažino, jog ir pati būtų norėjusi, kad kas nors jai ligos pradžioje papasakotų savo istoriją. Jos manymu, išsikalbėti yra būtina, nes sirgti nėra gėdinga.
„Vienintelis patarimas tiems, kurie išgirdo sunkios ligos diagnozę – nepasimesti ir stengtis galvoti, kad viskas bus gerai, kad aš turiu kovoti. Mūsų galva kaip kompiuteris, ją galima užprogramuoti ir tai tikrai padeda. Jeigu aplinkiniai sako, kad viskas bus gerai, tvarkoje, bet tu pats turi patikėti, kad tikrai bus gerai. Onkologinė liga nėra galutinis nuosprendis. Net ir nesergant galima į galvą įsikalti kažkokią bėdą, nelaimę – taip ir nutiks. Taip pat, būtina pačiam domėtis savo liga, gydymo galimybėmis, naujovėmis ir dar kartą pasikartosiu, pasitikėti savo gydytoju“, – sako Laimė.
Čia į pokalbį įsiterpia ir Rimantas: „Svarbu, kad žmonės patikėtų šios dienos medicina, kuri, ypač onkohematologijoje, labai stipriai pažengusi. Viskas taip tobulėja. Nuo tuo laiko, kai mano žmona susirgo, kiek naujų vaistų atsirado, kiek galimybių. O ir tyrimų metodai, diagnostika kaip žengė į priekį, taip pat gydytojų profesionalumas.
Žinote, kai žmonai nustatė mielominę ligą, aš nuėjau pas gydytoją ir paklausiau, kiek vidutiniškai išgyvenama su tokia diagnoze: metus, dvejus, penkerius ar dešimt. Gydytojas ir sako, jog tai priklauso nuo žmogaus – būna ir metus, ir du, ir dešimt, ir penkiolika. Kas čia gali pasakyti, kaip bus? Svarbu ir pačiam stengtis, rasti savyje stiprybes ir jėgos.“
Visą gyvenimą vienoje mokykloje dirbusiems sutuoktiniams labai malonu sutikti buvusius mokinius, su jais pasikalbėti: „Aš mokykloje išdirbau 34 – erius, vyras – 36 – erius metus. Darbas buvo sunkus, bet man labai patiko su jaunimu bendrauti. Mums labai smagu, kai mokiniai mus prisimena, aplanko. Man jie sako: „Su jumis pabendrauji ir norisi gyventi“.
Gražus gyvenimo tarpsnis jau nugyventas. Tą, kas priklauso Lietuvai mes jau atidavėme – užauginome vaikus, anūkus, išleidome šimtus savo mokinių, tikrai gerų žmonų. Mums senjorams dabar visai neblogai, džiaugiamės tuo, ką turime ir kiekviena nauja diena.“
Atpažinti ir stebėti kraujo ligas moko tradicinė konferencija
Šeštą kartą rengiama konferencija „Kraujo ligos – kaip jas atpažinti ir stebėti“ šiemet vyks spalio 25 d. Tradiciniu tapusiame renginyje pacientams ir jų artimiesiems bus pateikta naujausia informacija apie onkohematologinių ligų gydymą, molekulinę diagnostiką ir genetiką onkologijoje, mitybą, fizinį aktyvumą, bus kalbama kaip perskaityti bendrą kraujo tyrimą ir nepasiklysti tarp vaistų bei papildų.
Pasak konferenciją organizuojančios asociacijos „Kraujas“ pirmininkės Ievos Drėgvienės, renginys suvienija gydytojus, pacientus bei jų artimuosius tam, kad suteiktų reikiamų žinių ir sutelktų bendrai veiklai, atskleistų būdus, kaip padėti sau susirgus onkologine liga.
„Skatiname pacientus domėtis savo liga, gydymo naujovėmis, išsakyti jiems rūpimas temas, o aktualius klausimus aptarti su gydytojais. Pastebime, jog pasitikėjimas gydytojais, jų pastangų vertinimas ir glaudus bendradarbiavimas lemia geresnius rezultatus. Efektyvus gydymas naujausiais metodais, bendravimo galia ir žinios – tai svarbiausi dalykai, padedantys įveikti onkologinę ligą, kuriuos turėtų prisiminti pacientas“, – kalbėjo I. Drėgvienė.
Konferencija „Kraujo ligos – kaip jas atpažinti ir stebėti“ vyks spalio 25 d., ketvirtadienį „Holiday Inn“ viešbutyje. Dalyvavimas renginyje yra nemokamas, tačiau reikalinga išankstinė registracija. Daugiau informacijos ir konferencijų programas rasite www.kraujas.lt.