Ilona prisimena dieną, kai kraujo donorų dėka buvo išgelbėtos tiek jos pačios, tiek ką tik gimusių dvynukų gyvybės:
„Mama visada mane auklėjo, kad reikia būti gerai, kilniai, dalintis, kad padėti vieni kitiems yra mūsų pareiga. Vedama šio tikslo pirmą kartą kraujo paaukojau 2005 metais (būdama 19 metų). Duodama kraujo mintyse visada įsivaizdavau, kaip mano kraujas išgelbėja kažkam gyvybę. Tuo metu maniau, kad kraujas būna reikalingas tik komplikuotų operacijų metu ir kraujo trūkumo nebūna.
Net negalėjau pagalvoti, kad dovanodama kraujo pati susidursiu su šia realybe.
2018 metais dėl anksčiau laiko staigiai prasidėjusio gimdymo, pati netekau 800 ml kraujo. Labiausiai kraujo prireikė mano vaikučiams dvynukams, kurie gimė 23 savaitę, sverdami 0,660 kg ir 0,450 kg. Jiems kraujo perpylimas buvo gyvybiškai svarbus – vienam kraujo buvo perpilta 5 kartus, kitam – 4 kartus. Bendrai 9 kartai per 2,5 mėnesio.
Ligoninėje išbuvome 110 dienų. Per tą laikotarpį pamačiau, kiek gimsta vaikučių anksčiau laiko ir kiek daug jų reikalingas kraujo perpylimas. O juk anksčiau apie tai net nesusimąstydavau.
Žindančiai motinai kraujo duoti nerekomenduojama, todėl per tą laikotarpį savo pieną pieno bankui dovanojau neišnešiotiems ir sergantiems naujagimiams – iš viso 114 litrų.
2020 metais nutraukus žindymą ir atsistačius fiziškai, vėl nuskubėjau į Nacionalinį kraujo centrą padovanoti kraujo tiems, kam jo labiausiai reikia. Kol kas kraujo esu davusi 5 kartus, bet būti kraujo donore žadu nuolat: juk tai užtrunka neilgai, o kažkam tai gyvybiškai svarbu.“