Kai straipsnio autoriaus 75 metų tetą ištiko infarktas, jos gydytojas pasakė, kad tai nebuvo pirmasis širdies smūgis. Atlikti tyrimai parodė, kad ankstesnis širdies smūgis, apie kurį ji nė nežinojo, pakenkė daliai širdies raumens, kuri jau buvo nebegyva.
Pasirodo, kad ji patyrė tai, ką gydytojai vadina tyliuoju miokardo infarktu; jam ištikus, žmogus nepatiria jokių simptomų, todėl nesikreipia į gydytoją.
Jo tetai pasisekė. Ji išgyveno antrąjį infarktą ir, ėmusi kontroliuoti infarkto rizikos veiksnius, be jokių su širdies veikla susijusių problemų nugyveno dar du dešimtmečius.
Tačiau pasaulyje vaikšto milijonai žmonių, kurie, kaip ir ta laiminga moteris, nė nenutuokia, kad patyrė tylųjį miokardo infarktą ir rizikuoja patirti dar vieną, galintį smarkiai pakenkti širdžiai ar net baigtis mirtimi.
Galite manyti, kad geriau patirti tylųjį negu klasikinį: „Ko nežinau, dėl to ir galvos neskauda“. Deja, taip nėra. Nors žinojimas, kad rizikuoja patirti širdies smūgį, ir slegia, nežinojimas gali turėti gerokai rimtesnių pasekmių, nes žmogus ir toliau gyvena keldamas grėsmę savo širdies veiklai ir net gyvybei.
Simptomiškai pasireiškęs širdies smūgis yra signalas imtis medicininių ir gyvensenos priemonių, padėsiančių sumažinti širdies veiklos sutrikimų riziką, pavyzdžiui, normalizuoti kraujospūdį bei cholesterolio kiekį, mesti rūkyti, mažinti svorį, jeigu žmogus turi viršsvorio, reguliariai sportuoti ir kontroliuoti antrojo tipo diabetą.
Jeigu mitybos pokyčių ir fizinės veiklos nepakanka, yra daug padėti galinčių medikamentų.
Net ir be vaistų, jeigu žmogus su širdies veiklos sutrikimo rizika gyventų širdžiai sveiką gyvenimą, „širdies ligos pasireiškimo rizika sumažėtų 80 proc.“, sakė Ročesteryje, Minesotos valstijoje, veikiančios „Mayo“ klinikos Moterų širdies centro direktorė ir kardiologė Rekha Mankad.
Naujausi Islandijoje ir Suomijoje, kur renkami labai tikslūs gyventojų medicininiai duomenys, atlikti moksliniai tyrimai leido nustatyti, kaip dažnai įvyksta tylusis miokardo infarktas, ir kokios yra su juo susijusios ilgalaikės pasekmės.
Pernai spalį žurnale „JAMA Cardiology“ paskelbti tyrimų rezultatai pabrėžė, jog labai svarbu nelaukti, kol širdis pasiųs labai aiškią žinią, kad jos gyvybės palaikymo funkcija stringa, o pripažinti, kad egzistuoja širdies veiklos sutrikimo rizika ir, kol dar ne per vėlu, imtis prevencinių priemonių.
Veikiausiai daugiausia atskleidė itin išsamus tyrimas, kuris buvo atliktas Islandijoje. Jame dalyvavo 935 vyrai ir moterys, kurių amžius tyrimo pradžioje svyravo nuo 67 iki 93 metų. Jų sveikatos būklė bus stebima daugiau nei 13 metų. Tyrimo pradžioje kiekvienam dalyviui buvo atliktas neinvazinis tyrimas, širdies magnetinis rezonansas, kuris labai patikimai parodo, ar anksčiau nebuvo įvykęs tylusis infarktas. Tyrimo pradžioje buvo nustatyta, kad 17 proc. tyrimo dalyvių jau buvo patyrę tokį infarktą, o 10 proc. buvo patyrę simptomiškai pasireiškusį infarktą.
Po trejų metų buvo atlikti pakartotiniai tyrimai ir nebuvo nustatyta jokio mirtingumo skirtumo tarp tų, kuriems anksčiau buvo įvykęs tylusis miokardo infarktas, ir tų, kuriems jis nebuvo pasireiškęs. Abejose grupėse mirtingumas siekė 3 proc., o tai yra gerokai mažiau už 9 proc. mirtingumo rodiklį, kuris buvo užfiksuotas tarp tyrimo dalyvių, kuriems infarktas buvo pasireiškęs simptomiškai.
Bėgant laikui, tyliojo miokardo infarkto grupės rodikliai ėmė vis sparčiau prastėti. Praėjus dešimčiai metų nuo tyrimo pradžios, jau buvo mirę pusė dalyvių, kuriems buvo pasireiškęs tylusis miokardo infarktas. Mirtingumas šioje grupėje niekuo nesiskyrė nuo to, kuris buvo fiksuojamas tarp tyrimo dalyvių, kuriems infarktas buvo pasireiškęs simptomiškai.
Nors mirtis buvo rimčiausia tyliojo miokardo infarkto pasekmė, taip pat buvo padidėjusi širdies nepakankamumo, kuomet sumažėja širdies gebėjimas pumpuoti kraują, išsivystymo rizika. Esant tokiai būklei, žmogui trūksta oro ir jis nuolat jaučiasi pavargęs. Pacientams taip pat tinsta kojos, aplink širdį kaupiasi skysčiai, sumažėja fizinė ištvermė, jie tampa vis labiau priklausomi nuo papildomo deguonies. Pusė žmonių, kuriems išsivysto širdies nepakankamumas, miršta per pirmuosius penkerius metus nuo diagnozės nustatymo. Panašus rodiklis yra tarp žmonių, kuriems yra diagnozuojamas tam tikro tipo vėžys.
Antrasis tyrimas, kurio rezultatai buvo liepą paskelbti žurnale „JAMA Cardiology“, buvo atliktas Suomijoje. Jo metu buvo atliktas Šiaurės Suomijoje staiga mirusių 5869 vyrų ir moterų, kurių amžiaus vidurkis buvo 65 metai, skrodimas. Šalyje tokiais atvejais skrodimas atliekamas įprasta tvarka.
Tyrimo metu 1322-iais atvejais buvo nustatyta akivaizdžių tyliojo miokardo infarkto požymių, nors anksčiau šiems žmonėms nebuvo pasireiškusi išeminė širdies liga. Be to, tiems žmonėms, kuriems fizinės veiklos metu staiga sustojo širdis, daug dažniau diagnozuotas širdies padidėjimas, o tai rodo, jog širdis patyrė didelį krūvį ir jai sunkiai sekėsi aprūpinti organizmą deguonimi ir maistinėmis medžiagomis.
Padidėjusi širdis savaime yra didesnė staigios mirties sustojus širdžiai rizika, nurodo tyrimo autoriai, tačiau kartu su širdies raumens surandėjimu dėl anksčiau įvykusio tyliojo miokardo infarkto, prognozė yra dar blogesnė.
„Žmonės, patyrę tylųjį miokardo infarktą, nežinojo apie savo ligą ir tikėtina, kad jie neribojo savo fizinės veiklos, kai organizme įvyko simptomais nepasireiškęs infarktas“, – tyrimo išvadose nurodo Suomijos Oulu universiteto ir Majamio universiteto Millerio medicinos mokyklos mokslininkai. Jie teigia, kad anksčiau širdyje susiformavę randai sukelia nenormalų širdies ritmą, dėl kurio fizinio krūvio metu ištinka staigi mirtis.
„Tylusis širdies smūgis ne visuomet yra tylus, tačiau jo simptomai – nedidelis diskomfortas krūtinės srityje, rėmuo, pykinimas, oro trūkumas – pasireiškia daugeliui žmonių, tačiau paprastai šie simptomai susiejami su kitomis būklėmis ir apie juos pacientai medikams nepasako“, – sakė Čikagoje veikiančio Šiaurės Vakarų universiteto Feinbergo medicinos mokyklos kardiologas Robertas O. Bonow.
Ypač migloti simptomai pasireiškia moterims, joms yra žymiai didesnė tikimybė nepastebėti, kad ištiko širdies smūgis.
Šiuo metu dėl ekonominių ir praktinių priežasčių neįmanoma dėl tyliojo miokardo infarkto požymių ištirti didelių žmonių grupių. Nors prieš operaciją dažnai atliekama elektrokardiograma kai kuriais atvejais gali parodyti, kad širdyje yra surandėjimų, „šis tyrimas nėra toks tikslus kaip širdies magnetinis rezonansas, kuris buvo atliekamas Islandijoje vykdyto tyrimo metu“, sakė R. Bonow.
„Labai svarbu gydytojams atpažinti žmones, kuriems yra rizika, ir skirti tinkamą gydymą, kad tą riziką pavyktų sumažinti, – sakė jis. – Nors žmonėms dažnai būdinga ignoruoti tam tikrus dalykus, kol nekyla rimta problema, prevencinis gydymas gali išgelbėti gyvybę.“