Išsėtinė sklerozė yra centrinės nervų sistemos – galvos ir nugaros smegenų – lėtinė liga, kurios metu įvairiose galvos ir nugaros smegenų srityse susidaro uždegiminiai židiniai, o vėliau jų vietose vyksta randėjimas – tai ir vadinama skleroze. Šia liga serga daugiau nei 1 milijonas žmonių visame pasaulyje, moterys – dažniau nei vyrai. Tai banguojanti liga – neurologiniai simptomai tai atsiranda, tai išnyksta. Labai svarbu gyvenantiems su išsėtine skleroze būti kiek galima aktyvesniems tiek palaikant fizinę ir psichologinę formą, tiek ir dalyvaujant gydymo procese.
„Praėjusių metų spalį prasidėjo intensyvus sveikatos būklės blogėjimas. Ėmė tirpti kairė kūno pusė – koja ir pėda, pradėjo streikuoti pusiausvyra, todėl tapo sunku vaikščioti. Naujas simptomas – kairės ausies apkurtimas, ėmiau prasčiau girdėti, natūraliai ir kalba šiek tiek kito. Tada kreipiausi pas savo gydytoją. Pradžioje mane gydė ambulatoriškai, bet matė, kad reikės hospitalizacijos“, – prisimena Rūta.
Taip pašnekovė 8-ioms dienoms atsidūrė ligoninėje, kur jai buvo vykdoma hormonų terapija. Po truputį simptomai atlėgo – moteris džiaugėsi gydymo rezultatais ir tuo, kad buvo išrašyta namo.
„Grįžau namo lapkričio pirmąją. Antrą dieną man staiga vėl ėmė blogėti – šįkart ėmė tirpti dešinioji kūno pusė. Vėl sutriko pusiausvyra ir koordinacija, taip pat ir kalba – kas yra pagrindinis mano darbo įrankis. Nutirpo žandikaulis, sutriko ryklės refleksai, pradėdavau net springti savo seilėmis. Ėmiau prasčiau girdėti ir dešine ausimi. Nesupratau, kas su manimi darosi, galvojau, kad kraustausi iš proto. Juk ką tik buvau po gydymo kurso, o sveikata tik prastėjo. Slydo iš po kojų žemė“, – pasakoja Rūta.
Nebegalėdama ištverti naujų simptomų ji kreipėsi žinute į savo gydytoją, kuri liepė kuo skubiau vykti į ligoninės priėmimo skyrių.
Palatoje sutiko savo angelą sargą
„Aš nelabai paėjau – mane į skyrių turėjo nuvežti vežimėliu. Dar nebuvau patyrusi tokio pablogėjimo per visus metus su šia liga. Ir taip mane antrą kartą paguldė į ligoninę. Kadangi man nebegalėjo taikyti to paties gydymo, medikai ėmėsi kraujo valymo, kuris kažkuria prasme primena dializę. Man buvo paskirtos penkios tokios procedūros. Labai suretėjo pulsas, kraujo spaudimas sumažėjo, ant ribos buvo kiti sveikatos rodikliai. Man reikėjo susikaupti ir bandyti valgyti, nors neturėjau apetito“, – dalijasi prisiminimais išsėtine skleroze serganti pacientė.
Nors pirmoji procedūra sunkumų nesukėlė, kuo toliau – tuos sudėtingiau darėsi jas ištverti. Sveikatai blogėjant, gydytojai moteriai liepė papildomai gerti kalį.
„Tai tas pats tarsi gerti druskos tirpalą – labai pykindavo. Tikriausiai nuo to „užsidegė“ skrandis. Trečią naktį ligoninėje ėmiau stipriai vemti – buvo labai baisu. Tada papildomai prisidėjo ir rimtos skrandžio problemos. Šalia to visiškai sutriko pusiausvyra, pradėjau net žvairuoti – pablogėjimas palietė akis. Anksčiau niekada nebuvau patyrusi dvejinimosi akyse, nors tai įprastas simptomas šiai ligai“, – apibūdina savo pojūčius Rūta.
Labiausiai šiuo metu pašnekovei padėjo ir dvasiškai palaikė jos palatos kaimynė – tai vyresnio amžiaus moteris, kuri pati neseniai buvo patyrusi insultą. Rūta sako iki šiol su ja bendraujanti.
„Gulėdama ligoninėje visiškai netekau galimybės nueiti iki tualeto, nusiprausti veidą, tiesiog nepastovėjau ant kojų, negalėjau paeiti net su vaikštyne. Dabar jaučiuosi tarsi privilegijuota – galiu vaikščioti, nesilaikant stovėti arba matyti kažką aplinkui. Tada viso to buvau netekusi. Negalėjau skaityti, atsimerkus irgi buvo blogai, nes viskas sukosi, dėl to kamavo nuolatinis pykinimo jausmas. Mano palatos kaimynė buvo tas žmogus, kuris palaikė mano orumą. Mane palydėdavo iki tualeto – pati negalėjau, būtų tekę šlapintis į basoną. Net ir sirgdamas žmogus išlieka žmogumi ir nori išlaikyti orumą. Ji man kaip angelas sargas“, – atvirauja ji.
Viltis net ir juodžiausią naktį
Antrąjį kartą Rūta ligoninėje praleido maždaug tris savaites – sveikatos pablogėjimas ją ištiko dėl smegenų kamieno pažeidimo. Gydytojai ilgai svarstė, ką daryti – nusprendė keisti gydymą ir skirti infuzinę terapiją. Tai buvo naujas, optimizmą gražinęs gydymo metodas.
„Šio gydymo principas – sunaikinti imunitetą, limfocitus, kad jie užaugtų iš naujo „sveikesni“. Todėl tuo laikotarpiu turėjau būti atskirta nuo aplinkinių, kad neužsikrėsčiau kitomis ligomis, ypač infekcinėmis. Negalėjau nei su artimaisiais, nei su skyriaus pacientais susitikti. Visą laiką praleidau viena palatoje. Tai buvo daug vilties teikiantis momentas, nes pradėjo veikti,“, – dalijasi naujo gydymo rezultatais ji.
Po gydymo Rūta įprastai pradėdavo kineziterapiją dar ligoninėje ir tęsdavo gydymą reabilitacijos įstaigoje, tačiau šįkart negalėjo to padaryti, mat imunitetą veikiančius vaistus ji turėjo vartoti dar mėnesį grįžusi iš ligoninės. Tai kiek prailgino atsigavimą po ligos paūmėjimo.
„Turėjau reabilitaciją tęsti namuose savo jėgomis – visas procesas nuo pablogėjimo iki atsigavimo užtruko apie pusmetį. Tačiau dabar galiu sakyti, kad jau atsigavau. Reabilitacija vyko gana lėtai, nes viską reikėjo daryti pačiai, pati ilgainiui pradėjau ir sportuoti, vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Tam reikėjo daug valios. Kalbos aparatas taip pat atsistatė“, – apie dabartinę savijautą pasakoja moteris.
Pasakodama apie tai, kas jai labiausiai padėjo sunkiu laikotarpiu, ji pamini artimą draugę, kuri taip pat serga išsėtine skleroze ir gali pasidalinti savo patirtimi. Šiame sąraše šalia draugų rikiuojasi artimieji, medikai, audio knygos bei psichoterapija.
„Psichoterapiją lankau ne vienerius metus, konsultacijas teko pristabdyti tik, kai fiziškai nebegalėjau tuo užsiimti gulėdama ligoninėje. Dėl to įdirbio net ir sunkiausiomis akimirkomis turėjau viltį. Net ir juodžiausiomis naktimis viltis buvo mano gelbėtoja“, – prisipažįsta Rūta.