Ponas Albinas įkūrė ir ilgą laiką vadovavo Klaipėdos chirurgų draugijai, kuri buvo viena pagrindinių mokslinių draugijų Vakarų Lietuvoje, padėjusi kelti viso krašto medicinos lygį.
Šiemet 85 metų jubiliejų švęsiantis buvęs chirurgas iš aktyvaus darbo pasitraukė tik pernai rugsėjo 1 dieną. Tiesą sakant, žvelgiant į šį žmogų nė neįtartum, kiek jam metų.
Tiesiog klaipėdietis
A. Montvidas – žvalus, šviesių, gerų akių klaipėdietis. Šiuo metu – tiesiog klaipėdietis. O neseniai prie šio vyro darbo kabineto būriavosi eilės. Evaldas Pagojus, Bronius Stanislovaitis, Algis Šlepavičius, Nerijus Kaselis, Feliksas Grigalauskas, Artūras Razbadauskas... Visus šiuos žinomus chirurgus A. Montvidas vadina savo mokiniais, kurie mokytoją seniai praaugo ir įrodė, jog buvo ugdomi tinkamai.
Dr. A. Šlepavičius šiuo metu yra KUL Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriaus vedėjas, N. Kaselis – Respublikinės Klaipėdos ligoninės Pilvo ir endoskopinės chirurgijos skyriaus vedėjas, abdominalinės chirurgijos gydytojas, B. Stanislovaitis – buvo Plungės ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas, E. Pagojus – buvo Klaipėdos universitetinės ligoninės II chirurgijos skyriaus vedėjas, F. Grigalauskas – Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojas chirurgas, anksčiau – Chirurgijos departamento vadovas, prof. A. Razbadauskas – Klaipėdos jūrininkų ligoninės Chirurgijos klinikos vadovas. Šiuo metu A. Razbadauskas yra laikinasis KU rektorius. Visus juos A. Montvidas vadina savo vaikais.
Su žinomu šalyje chirurgu susitarėme susitikti jo namuose – viename iš Baltijos prospekto daugiabučių. Buto duris atidaręs A. Montvidas iškart sukėlė simpatiją. Besišypsantis, inteligentiškas, kuklus, iš kurio lūpų išmintis liejasi nesustodama. Ir ne vien tik apie mediciną, visuomenės ligas, gydytojų, chirurgų darbą.
Į priekį stūmė iššūkiai
Įsišnekus, A. Montvidas prisipažįsta: visoje giminėje jis – vienintelis gydytojas.
„Medicina mano gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai. Be to, mano jaunystės metais šis mokslas nebuvo finansiškai patrauklus. Tiesiog gerai mokiausi, darbo nebijojau, o tikslieji mokslai netraukė, reikėjo kažką rinktis“, – pasakoja gydytojas ir prisimena, kad mokytis norėjo ne visada.
Vyras prisiminė, kaip jo vaikystė bėgo Rietavo valsčiuje, Motėjų kaime (jo jau nebeliko, kraštiečiai pastatė atminimo paminklą, – aut. past.). Tąsyk, baigęs pradžios mokyklos 5 klases mažasis Albinukas mamai pareiškęs, jog daugiau nebesimokys – į gimnaziją nestos.
Ūkininkaus. „Kaip tik tais metais apsirgo tėvas, o šeimoje augome tik dviese su seserimi. Tad dirbti teko daug ir sunkiai, būdamas trylikos ir ariau, ir drapakavau, ir akėjau. Nuvargau. Pamenu, mama manęs dar kartą paklausė, ar nepersigalvojau ir tikrai nebesimokysiu. Čia aš nebedvejojau. „Gal jau eisiu į gimnaziją“, – pasakiau.
Gimnazijoje, kaip netrukus paaiškėjo, reikėjo mokytis rimčiau nei pradinėje, kurią žemaitis buvo baigęs greičiau už kitus (per metus praeidavo dviejų skyrių kursus). Mokytojai tais laikais buvę labai griežti, tad pirmieji egzaminai nulėmė būsimo mediko likimą.
„Iki šiol pamenu, kaip atrodė mano ištaisyto diktanto lapas ir apačioje griežtas mokytojo sprendimas: vienetas. Ne kažką geriau pasisekė ir su matematika – iš kontrolinio gavau dvejetą. Tada supratau: reikia mokytis. Užsispyrimas savo padarė, jau pirmą gimnazijos klasę baigiau vien penketais“, – šypsodamasis vaikystę prisiminė A. Montvidas.
Likimo keliai nežinomi
Baigdamas mokyklą būsimasis gydytojas turėjo pasirinkti kelią – kurią profesiją rinktis, kur stoti mokytis toliau. Pašnekovas prisipažįsta – tiksliųjų mokslų nelabai mėgo, o pasirinkimą nulėmė abiem su draugu Stonkumi patikęs žodis „terapeutas“. Abu vaikinai įstojo į mediciną, draugas terapeutu ir tapo, o A. Montvidas – chirurgu.
„Tais laikais visi mokėmės vienodai, be jokių specializacijų, ir tik pabaigę šešerius metus trukusias studijas bei gavę paskyrimus, žinodavome, kuo dirbsime. Man pasisekė: baigiau Medicinos fakultetą Vilniaus universitete raudonu diplomu ir galėjau rinktis, kur noriu dirbti. Buvo pasiūlymų likti sostinėje, bet mano širdis veržėsi pas Eleną, į Klaipėdą“, – meiliu žvilgsniu nužvelgęs savo pačią, kalba žinomas gydytojas.
E. Montvydienė – fizikė, taip pat inteligentiška, puikios išvaizdos moteris, įsiterpdama į pokalbį leido suprasti, kad jos sutuoktinis niekada gyvenime neturėjo jokių paslapčių.
„Mes abu aukštąsias baigėme raudonais diplomais, o aš studijas buvau baigusi metais anksčiau ir grįžau į uostamiestį, iš kur mudu abu ir išvažiavome“, – patikslina p. Elena ir primena, kad juos likimas buvo suplanavęs suvesti nuo vaikystės. Tiesa, jaunuoliai susipažino tik persikraustę į Klaipėdą, kai abu mokėsi tuometėje pirmojoje vidurinėje (dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje), o iki tol jų šeimos taip pat gyveno netoliese, vos per keletą kilometrų (Rietavo savivaldybėje). Sutuoktiniai paatviravo, kad ateinančiais, 2019-aisiais, jiedu švęs 60 metų santuokos sukaktį. Jų pavardės šiuo metu skirtingos: vyro su trumpąja, žmonos su ilgąja balse (A. Montvidas ir E. Montvydienė). Chirurgas sako, kad painiava kilo seniai: buvo pakeista ne tik jo pavardė, o ir gimimo data. Dabar vyras savo dokumentus susitvarkė, o žmona taip ir liko su „y“ pavardėje.
Uostamiestyje – aukštos klasės chirurgai
Grįžęs prie pasakojimo apie savo kaip gydytojo kelią Klaipėdoje, A. Montvidas sako, kad po studijų 1960 metais jis pateko į labai gerą kolektyvą – įsidarbino chirurgu Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje. „Patekau į Stasio Šumsko komandą, kurioje dirbo tikri savo profesijos žinovai, labai geri chirurgai. Čia įgavau tikrosios darbo patirties ir atidirbau šioje įstaigoje penkiolika metų, – negaili gražių žodžių savo bendražygiams A. Montvidas.
– Dabartinėje Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) pradėjau dirbti 1975 metų gruodžio 1 dieną, kai įstaiga dar net nebuvo atsidariusi. O pakvietė čia dirbti tuometis ligoninės vyriausiasis gydytojas Antanas Vinkus. Jis ligoninei vadovavo berods penkerius metus ir visus savo gydytojus pristatydavo lyg aukščiausios klasės specialistus. Ir tikrai, tais laikais mes visi buvome plataus profilio chirurgai“.
Pašnekovas pasakoja, kad anuomet per parą gydytojui reikėdavo priimti apie šimtą pacientų. Ir suspėdavo. Ir eilių pas medikus nebūdavo: kiekvienas pacientas pas gydytoją patekdavo tą pačią dieną. Nors ir gyventojų buvo daugiau, ir ligoninė vos viena.
Esame pasiligojusi tauta?
A. Montvidas purto galvą: ne, mes daugiau nesergame.
„Galvoju, kad šiuolaikinis žmogus pats labiau rūpinasi savo sveikata, nelaukia paskutinės minutės. O mes dirbome kitomis sąlygomis: kai apie echoskopą ar magnetinį rezonansą niekas net girdėti nebuvo girdėjęs. Nebuvo nei echoskopų, nei endoskopų, kuo dabar gali pasigirti net rajonų ligoninės. Mes dirbome tik su rentgenu – jis buvo pagrindinis mūsų pagalbininkas. Jis ir pačių žinios, nes diagnozuoti tekdavo vien tik apčiuopus pacientą, – dalijasi atsiminimais chirurgas.
– Būdavo atvažiuoja žmogus, skundžiasi, jog vemia, viduriuoja kraujais. Joks rentgenas parodyti jo negalavimų priežasties negalėjo. O tam priežasčių gali būti šimtai: vienos jų reikalauja chirurginio gydymo, kitos – ne. Operuodavom ir žiūrėdavom, ieškodavom priežasties. Gerai, jeigu prapjovus skrandį paaiškėdavo, jog viduje kraujavo opa, o būdavo, kad ten nieko nerandi. Kas tada? Užsiuvi ir ieškai kraujavimo priežasties kitur, kituose organuose“.
Nuopelnai, kurių nepaslėpsi
Žinoma, chirurgas tapo žinomu ne tik dėl savo paties atliekamų operacijų, atsidavimo profesijai ir ligoniams, o ir kitų dalykų. Vienas jų – heparino preparato naudojimas profilaktiškai.
„Tuo metu buvo įprasta pooperaciniu laikotarpiu žmogui neleisti vaikščioti, keltis iš lovos mažiausiai tris paras. O kai reikėdavo pacientą jau išleisti į namus, jis netikėtai mirdavo. Priežastis: nejudrumo stadijoje susidarę kraujo krešuliai, kurie pradeda keliauti kraujagyslėmis, vos pacientas pradeda vaikščioti. Vos pradėjęs vadovauti KUL Chirurgijos skyriui, užsienio spaudoje perskaičiau, jog kolegos sėkmingai kovoja su plaučių arterijos tromboembolinėmis komplikacijomis – profilaktiškai naudoja heparino preparatus, kurie skystina kraują ir neleidžia susidaryti krešuliams. Nieko ypatingo, tiesiog buvau pirmasis (1976 m. gegužė) panaudojęs šį metodą. Naujovė pasitvirtino, mūsų ligoninės Chirurgijos skyriuje komplikacijų buvo ženkliai mažiau. Beje, kolegos šį metodą kaip naujovę šalies mastu pristatė tik po dešimtmečio“, – nesureikšmindamas savo įspūdingos patirties, pasakoja A. Montvidas.
Dar viena Klaipėdos chirurgijos istorijos naujovė, kurios nuopelnai turi būti priskirti mūsų pašnekovui, – kasos operacijos. Tuo metu A. Montvidui buvo 61-eri. Tą laikotarpį vyras puikiai atsimena.
„Prof. Sirvydis tąsyk man atliko širdies operaciją, o mano pagrindinis klausimas kolegai buvo: ar dar galėsiu dirbti, – atsimena klaipėdietis. – Tad vos pasveikęs ėmiausi darbo. Vakarų Lietuvos zonoje mes pirmieji pradėjome operuoti kasą. Tai sudėtingos ir sunkios operacijos, trunkančios 6-8 valandas. Jų metu tenka šalinti dalį plonųjų žarnų, dalį skrandžio, dalį tulžies“.
Anot A. Montvido, chirurgo profesija nuo kitų skiriasi tuo, kad šis specialistas mokosi visą gyvenimą. Gydytojas prisimena, kad be praktikos, jam ir kolegoms teko važinėtis į pačius įvairiausius kursus, be to, kas penkerius metus reikėjo kelti kvalifikaciją.
„Sovietmečiu po kelis mėnesius praleisdavau kitų respublikų didmiesčiuose (Tbilisyje, Sankt Peterburge, Kijeve, Maskvoje). Vėliau pasikeitė kryptis – keliavome po Europą, – su šypsena tuos laikus prisimena pašnekovas. – Kartą Briuselyje teko dalyvauti Europos chirurgų suvažiavime. Ne šiaip dalyvavau, o atstovavau šaliai ir net skaičiau pranešimą apie dvylikapirštės žarnos plyšimą“.
Ne visos naujovės – į gerą
Gydytojas prisiminė dar nesenus laikus, kai dirbant KUL jam teko konsultuoti jaunuosius kolegas. Pavyzdžiui, pacientui be aiškios priežasties skauda pilvą. Dabar įprasta iškart daryti kompiuterinį tyrimą. O A. Montvidas pasitelkdavo senuosius metodus: pirmiausiai iškamantinėdavo atvykusį, išsamiai jį apžiūrėdavo ir apčiupinėdavo. Senojo profesionalo diagnostika buvusi net tikslesnė nei kompiuterio.
„Todėl kartais ta moderni įranga gydytojams „pakiša koją“ – pernelyg ja pasikliaujame. Dažniau žmogų apžiūri įranga, o pats gydytojas jo net nepaliečia, nepasitikslina, kuri konkreti vieta pacientui kelia skausmą. Aš tokią diagnostiką vadinu šešėlių mokslu. O ligonio būklę reikia įvertinti, ką gali padaryti tik patyręs specialistas. Todėl sakau, kad negalima atsisakyti laiko patikrintų, senųjų diagnostikos būdų – juos reikia žinoti ir šiuolaikiniams specialistams. Anamnezė – pusė diagnostikos“, – neslepia praktinių žinių gydytojas.
Dar A. Montvidą stebina naujas įprotis: gydytojų migravimas iš vieno Lietuvos krašto į kitą. Pašnekovas stebisi, kaip tokius atstumus kasdien įveikiantis gydytojas gali deramai atlikti savo pareigą.
„Anksčiau mes dirbdavome neskaičiuodami valandų. Dabar stebiu, kad kolegos atidirba savo kelias valandas ir išvažiuoja į kitą ligoninę – nepasidomi, kaip jaučiasi jo pacientai. Kokia gali būti pooperacinė priežiūra, jei jis nebuvo ir nematė, nei kaip operacija vyko, nei kas tam žmogui. Anksčiau būdavo griežtesnė darbo kontrolė: visų rajonų ligoninių chirurgų darbą kontroliavo zonos (Vilniaus, Klaipėdos) vyriausiasis chirurgas (kitų sričių gydytojai turėjo savo vyresniuosius, o buvo ir visos Lietuvos vyriausiasis chirurgas arba, tarkim, akušeris-ginekologas). O dabar gydytojų darbas yra paliktas be koordinacijos, todėl matau daug chaoso, kuris neduoda jokios naudos nei medikų profesionalumui, nei juolab pacientų sveikatai“, – pasidalino įžvalgomis pašnekovas.
Gyvensim ilgiau, būsim sveikesni
Ilgametis gydytojas tikisi, kad ateityje ligų diagnostika tik gerės ir pacientai gali tikėtis kokybiškesnių paslaugų.
„Diagnostika pasaulyje jau dabar pastebimai gerėja, o tai reiškia, kad gerės ir ateityje. Tad šimtas metų žmogui bus nebe riba“, – optimistiškai nuteikia A. Montvidas. Pavyzdžiu jis pateikia savo paties išugdytus chirurgus, kurie garsina ne tik Klaipėdą, o ir visą šalį. „Algirdas Šlepavičius, Nerijus Kaselis, Bronius Stanslovaitis, Evaldas Pagojus, Feliksas Grigalauskas, Artūras Razbadauskas. Visi jie seniai mane praaugo. O tai reiškia, kad buvau geras mokytojas“, – su šypsena kalba ir savo mokiniams bei buvusiems kolegoms geros kloties sunkiame darbe linki A. Montvidas.
Dr. A. Šlepavičius šiuo metu yra KUL Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriaus vedėjas, N. Kaselis – Respublikinės Klaipėdos ligoninės Pilvo ir endoskopinės chirurgijos skyriaus vedėjas, abdominalinės chirurgijos gydytojas, B. Stanslovaitis – Plungės ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas, abdominalinės chirurgijos gydytojas Plungėje ir Kretingoje, E. Pagojus – Klaipėdos universitetinės ligoninės II chirurgijos skyriaus vedėjas, F. Grigalauskas – Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojas chirurgas, Chirurgijos departamento vadovas, prof. A. Razbadauskas – Klaipėdos jūrininkų ligoninės Chirurgijos klinikos vadovas. Visus juos A. Montvidas vadina savo vaikais.
O iš tiesų jiedu su žmona Elena susilaukė tik vienos dukros Ramunės. Ji pasirinko filologės profesiją ir padovanojo keturias anūkes: Gedimino technikos universitetą jau baigusią Eveliną, ekonomiką Vilniaus universitete studijavusią Mantę, Vilniaus kolegijoje žinių apie turizmą besisemiančią Sigutę ir kol kas gimnazistę Eleną.
„Tačiau gyvenime visada turi būti pusiausvyra. Štai kodėl jau turime tris proanūkius: Joną, Jurgį ir Mykolą“, – kaip visada su nuoširdžia šypsena sako ir kaip mat nuotraukų albumus traukia A. ir E. Montvydai.