Apie tai, ką kiekvienas mūsų gali padaryti savo sveikatos labui, apie viltį sukurti universalius vaistus nuo vėžio bei nuogąstavimus apie būsimą onkologinių susirgimų bangą – pokalbis su Kauno klinikų Onkologijos instituto, Onkologijos ir hematologijos klinikos vadove prof. Elona Juozaityte.
- Daugiau laiko praleidžiantys socialinėse erdvėse veikiausiai netruko pastebėti itin išaugusį paramos prašymų skaičių. Feisbuke tūkstančiai dalijasi istorijomis onkologinių pacientų, kurie esą, negaudami gydymo Lietuvoje, renka pinigus gydymui užsienyje. Ar išties mes negalime jiems nieko pasiūlyti?
- Ne visais atvejais gydymas baigiasi paciento pasveikimu, ypač kalbant apie onkologines ar onkohematologines ligas. Visada pasitaiko momentų, kai gydytojui tenka nuleisti rankas. Tada tik gali pasiūlyti simptominį gydymą, paliatyvią pagalbą. Būna ir tokių atvejų, kai negali padėti niekaip. Tada žmonės griebiasi bet kokio šiaudo. Nugirdę apie bet kokį gydymą, ima jam rinkti lėšas.
Klinikinėje praktikoje buvo net keletas istorijų, kai, pavyzdžiui, pacientas rinko lėšas, o jų nebeprireikė. Medikai buvo įvertinę visas galimybes, tačiau žmogui padėti nebebuvo galima. Kai žmonės taip elgiasi, pirmiausiai jie turi žinoti, ko siekiantys. Tai gali pasakyti tik profesionalūs specialistai. Internete informacijos yra labai daug, tačiau dažnai ji būna klaidinanti. Ypač kalbant apie naujoves, nuomonių būna pačių įvairiausių.
Įvairios panacėjos dažniau susijusios su technologiniais sprendimais, naujais diagnostikos metodais. Kol Lietuvoje to neturime, tikime, kad individualiam pacientui kažkokia konkreti procedūra ar gydymo metodas galėtų padėti. Jei taip bus, pacientas bus tikrai informuotas, kiek galėsime, padėsime kreiptis į ligonių kasas.
Gydytojai labai gerai išsianalizuoja tyrimų duomenis ir galimus rezultatus. Pasirodžius pranešimams apie naują gydymą, naujus vaistus, tai atrodo tarsi stebuklas, tačiau tada paaiškėja, kad tai gyvenimo trukmę maksimaliai prailgintų tik dviem mėnesiais. Nė vienas nesame nemirtingas, todėl bet kurioje situacijoje reikia konsultuotis su medikais ir neklaidinti geros valios žmonių, kurie aukoja pinigų.
- Ar dažnai turite nuleisti rankas ir pasiūlyti pacientui pagalbos ieškoti užsienyje?
- Neturėjome nė vieno atvejo, kai būtume pasakę pacientui, kad užsienyje taikomas gydymas yra ypatingai geresnis ir efektyvesnis nei tai, ką galime pasiūlyti čia. Kaune onkologiniams pacientams galime pasiūlyti labai gerą infrastruktūrą. Net 24 iš 35 profilinės klinikos dalyvauja onkologinių ligų diagnostikoje ir gydyme. Dirbame multi-disciplininėse komandose – įvairių sričių specialistai susirenka į vieną vietą spręsti tam tikrai problemai.
Turime labai gerų perspektyvų ir naudojamės ne tik savais žmogiškaisiais ištekliais, tačiau remiamės iš užsienio specialistų patirtimi. Pavyzdžiui,Kaune pradėjus vykdyti autologinės kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijas, Kauno klinikų medikus jau beveik metus teletiltais kiekvieną dieną konsultuoja Leipcigo universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovas, profesorius Ditgeris Niderviseris – aukščiausio lygio specialistas.
- Papasakokite, koks yra onkologų darbas. Ar jūsų srityje yra svarbus mokymasis?
- Šioje srityje dirbu nuo 1984 m. Kiekviena diena kupina mokymosi ir pokyčių. Dėl to labai gerai dirbti akademinėje struktūroje. Jei nevesčiau paskaitų, tiek daug neišmokčiau, galbūt visų naujienų nesusekčiau, nesudalyvaučiau tiek konferencijų.
Prieš dvidešimt metų pasirodė pirmosios naujienos apie naują gydymo metodą - monokloninius antikūnus. Paaiškėjo, kad navikas turi receptorius, prie kurių prisijungia antikūnas ir sunaikina naviką. Tada tai atrodė kaip stebuklas – skaitėme ir manėme, kad vėžio problema pagaliau išspręsta ir kad ateityje mes nebeturėsime darbo, nes vėžio tiesiog nebebus. Šiam gydymo būdui atkeliavus į praktiką, paaiškėjo, kad jis tinka ne visiems.
Taip pat sėkmingai vystosi ir imunologija, tačiau panašu, kad dar nesame atsirinkę, kokiems žmonėms tai galėtų būti pritaikoma. Kol kas atrodo, kad toks gydymas – tik turtingiesiems.
Imunologija, tiesa, labai perspektyvi, nes dabar visi esame imunologiškai silpni. Aplinka, greitas gyvenimo būdas, stresas, įtampa – faktoriai, lemiantys tai, kad tampame imunosupresiniai. Dabar mokslininkai koncentruojasi ties tuo, kad yra vėžys ir esu aš, žmogus. Ir net jei žmogus turi vėžinių ląstelių, tačiau yra stipraus imuniteto, jis palaiko balansą ir neserga.
Klinikinė praktika tai iliustruoja. Pacientai sako – išgyvenau labai sudėtingą periodą, kažką slaugiau arba daug dirbau, kūriau verslą ir tada susirgau. Todėl kalbėdami apie vėžį turime minėti šaknis – mūsų gyvenimo būdą.
- Neretai viltis kursto straipsniai apie naujus vaistus nuo vėžio. Ar manote, kad kada nors tikrai pasitvirtins žinia, kad įveikėme šią ligą?
- Nuolat kuriami nauji vaistai. Kai palyginu laikus, kai tik pradėjau dirbti ir dabartį, žmonių išgyvenamumas tikrai padidėjo. Universalaus vaistų nuo vėžio turbūt nebus niekada, tačiau skirtingoms ligoms naujienos sukuriamos kasdien.
Galiu tai iliustruoti pavyzdžiu. Anksčiau melanoma buvo tarsi mirties nuosprendis – liga atspari chemoterapijai, spinduliniam gydymui, tad tekdavo nuleisti rankas. Tačiau atsiradus biologiniams vaistams, taikinių terapijai, žmogus net su daug melanominių mazgų išgyja.
Anksčiau vėžio pacientas buvo laikomas mirtininku, o dabar ligonis supranta sergąs lėtine neinfekcine liga. Liga atsinaujina, metastazuoja, tačiau žmogus gyvena dešimtmečius su šia diagnoze. Būna, kad ir patys kartais maloniai nustembame susitikę pacientą, kuris puikiai laikosi, nors prognozės jam nebuvo palankios.
Tiesa, vėžys yra be galo gudrus. Užblokuoji vieną kelią, tačiau jis randa kitą, išlenda kitoje vietoje. Todėl ir labai sunku prognozuoti, kad atsiras vienas stebuklingas vaistas. Šiandien galime pasakyti tai, kad einame teisinga linkme gydydami onkologines ligas.
- Ar baigus vėžio gydymą galima sakyti, kad liga įveikta visam laikui?
- Net pritaikius agresyvų gydymą, organizme gali likti vėžinių ląstelių. Po kurio laiko jos prigyja, metastazuoja. Įveikiame metastazes. Ir vėl stebime pacientą. Tai nuolatinė kova. Procentaliai tokių pacientų nėra daug, tačiau kuo ilgiau pacientai gyvens, tuo daugiau bus diagnozuojama antrinių navikų. Sisteminio gydymo patirties nėra daug.
Hematologinėjė praktikoje pastebime, kad, pavyzdžiui, moteris sirgo krūties vėžiu, o po kurio laiko jai išsivystė kraujo vėžys. Pasitaiko ir pavienių atvejų, kai po spindulinio gydymo praėjus 10 ar 20 metų, liga grįžta. Tiesa, sunku nustatyti, ar tai antrinis navikas po gydymo, ar visgi - visiškai nauja liga.
Bet ne viskas taip pesimistiška – daugeliui žmonių vėžį pavyksta nugalėti visam laikui.
- Mokslininkai pripažįsta, kad net ir sveiko žmogaus organizme yra vėžinių ląstelių. Kaip išvengti vėžio diagnozės?
- Kalbant apie šią pusiausvyrą, labai svarbus jūsų imuniteto stiprumas. Pastaruoju metu su endokrinologais nagrinėjome problemą, kad, pavyzdžiui, krūties vėžiu sergančios moterys gauna hormoninį gydymą, bet dėl to sparčiau vystosi osteoporozė. Kadangi kaulai – silpnoji tokios moters vieta, būtent ten, tarsi nišose ir prisitvirtina cirkuliuojančios navikinės ląstelės ir liga metastazuoja kauluose.
Moralas? Vėžys mėgsta silpnąsias mūsų vietas. Vienas skundžiasi stuburu, kitas – plaučių problemomis. Ten vėžys ir prigyja.
Yra paties naviko genetiniai tyrimai, parodantys to naviko galimybes – išgyventi kraujotakoje, prisitvirtinti prie silpnų vietų. Tačiau kitoje svarstyklių – žmogus su savo imunitetu.
Dabar visada sakau, kad žmogui reikia būti egoistui, savanaudžiui savo sveikatos labui. Reikia tinkamai ilsėtis, būti fiziškai aktyviam, tiesiog – gyventi sveikai. Nuo to ir priklauso mūsų ateitis.
Atkreipkite dėmesį į mūsų jaunąją kartą. Ji yra silpnesnė nei vyresnioji, mūsų karta. Dėl užimtumo, nutukimo, gyvenimo būdo. Todėl galima sakyti, kad ateis dar didesnė vėžio banga. Kiek daug jaunų žmonių maitinasi užplikomais makaronais ar visiškai nesportuoja. Anksčiau tokių buvo mažiau. Tai neramina, bet kita vertus – viskas yra mūsų rankose.