Seborėjinis dermatitas yra lėtinė, uždegiminė odos liga, atsirandanti įvairiuose gyvenimo tarpsniuose – kūdikystėje, paauglystėje ar subrendus, pati liga dažnai yra linkusi pasikartoti. Neretai patys žmonės, užsiėmę savigyda šią odos ligą supainioja su atopiniu dermatitu ar net žvyneline, mat visos trys ligos turi bendrybių, kurių pagrindinė – niežėjimas, dėl to tiksliausiai nustatyti diagnozę ir parinkti tinkamiausią gydymą gali tik gydytojas dermatovenerologas.
Pagrindiniai žvynelinės požymiai – raudonos, iškilios, padengtos pleiskanomis papulės ir plokštelės, dažniausiai atsirandančios ant alkūnių, kelių, kojų ir rankų tiesiamųjų paviršių, plaukuotoje galvos odoje. Atopiniam dermatitui būdingas intensyvus odos sausumas, niežėjimas ir uždegimo sukelti odos pažeidimai: paraudimas, sudirgimas.
Kaip pasakoja „Nordclinic“ gydytoja dermatovenerologė Aistė Audickaitė, tikslios priežastys, sukeliančios seborėjinį dermatitą iki šiol nėra žinomos, tačiau liga yra susijusi su odos riebalinėmis liaukomis ir jų aktyvumu: išskiriamu sebumo kiekiu bei odos mikrobiomo pokyčiais.
„Sergantieji susiduria su natūraliai odos paviršiuje esančio nepatogeninio odos grybelio Malassezia (Pityrosporum ovale) populiacijos padidėjimu.
Esant seborėjiniam dermatitui pažeidžiamos daug riebalų liaukų turinčios kūno odos vietos – skalpas, priekinė plaukų augimo linija, antakiai, sritis tarp antakių, nazolabialinės raukšlės, ausų landos, kartais ir viršutinė krūtinės dalis, nugara, pažastys, bamba, kirkšnys.
Skalpo pažeidimas gali išplisti į kaktos sritį ir suformuoti vadinamą seborėjinę karūną“ – sako gydytoja ir priduria, kad šiuo „papuošalu“ žmonės būna itin nepatenkinti bei smarkiai kompleksuoja.
Liga puola naujagimius
Tai nereta suaugusiųjų liga, ypač tarp jaunų suaugusiųjų, tačiau pasireiškia ir net 71 procentui kūdikių, neretai tik laikinai, suformuodama „lopšio kepurę“, kuri taip pat yra vienas iš seborėjinio dermatito požymių.
„Besilaukiančios moters hormonai estrogenai, kurių nėštumo metu patenka į kūdikio organizmą ir gali sukelti seborėjinį dermatitą, kuris atrodo kaip pleiskanų luobas ant galvytės. Šis luobas atsiranda ant galvytės, antakių, kaktos, odelės už ausų, kaklo raukšlių ir gali niežėti bei smarkiai varginti vaikutį.
Pastebima, kad per kelis pirmus kūdikio gyvenimo mėnesius seborėjinis dermatitas neretai išnyksta savaime, tačiau visgi jeigu bėrimas išplinta, atsiranda paraudimų, kuriuos niežti ir kūdikis draskosi odelę, reikia kreiptis į medikus, nes sunki seborėjinio dermatito forma savaime neišnyksta“ – pabrėžia dermatovenerologė Aistė Audickaitė.
Išgydyti seborėjinio dermatito neįmanoma, tačiau medikamentais galima kontroliuoti simptomus ir požymius, o pats gydymas priklauso nuo odos tipo, būklės sunkumo ir dermatito lokalizacijos.
Ligos paūmėjimai pasižymi sezoniškumu
Seborėjiniam dermatitui, kaip ir daugeliui odos ligų būdingas sezoniškumas – įprastai jis paūmėja rudenį ir žiemą.
„Esant lengvai ligos formai, ant skalpo odos atsiranda smulkesnės arba stambesnės gelsvos pleiskanos. Jai paūmėjus, ima rausti bei dar intensyviau pleiskanoti ir kitos kūno sritys, kuriose gausu riebalinių liaukų – centrinė veido dalis ir vertikalios nosies – lūpų linijos, t.y. nazolabialinės raukšlės, ausies landa ar sritys už ausų, krūtinė.
Dažniau ja serga vyrai ir tai siejama su didesniu vyriškų lytinių hormonų – androgenų – poveikiu riebalų liaukoms. Ligos pikas dažniausiai pasiekiamas 30–40 metų amžiuje.
Seborėjiniam dermatitui skalpo odoje gydyti patartina rinktis šampūnus, kurių sudėtyje būtų ketokonazolis, dervos, cinko piritionas, seleno sulfidas, salicilo rūgštis“ – sako medikė, o sunkiais, įprastam gydymui nepasiduodančiais atvejais, kartais skiriami vietinio poveikio steroidiniai preparatai, tačiau jų naudojimas negali būti ilgalaikis ir paliktas savigydai – tokį gydymą skiria tik gydytojas dermatovenerologas.
A. Audickaitė kalbėdama apie seborėjinį dermatitą prisimena ir tyrimą, paskelbtą Europos leidinyje „Medical Journal“, kurio metu mokslininkai tyrė 30 asmenų, kenčiančių nuo seborėjinio dermatito. Tyrimo dalyviai buvo 15–60 metų vyrai ir moterys.
Jiems buvo liepta skiestą medų (90 proc. medaus tirpinto 10 proc. šilto vandens) kas antrą dieną tepti ant pažeistų vietų, švelniai pamasažuoti 2–3 minutes ir palikti. Po 3 valandų nuplauti šiltu vandeniu. Pacientai po procedūros turėjo įvertinti niežėjimą, pleiskanojimą ir plaukų slinkimą, tiksliau, šių procesų pokyčius. Procedūros kartotos keturias savaites. Rezultatai pribloškė.
Niežėjimas sumažėjo, o pleiskanojimas liovėsi jau po savaitės. Odos būklė visiškai pagerėjo po dviejų savaičių, o plaukų slinkimas sustojo.
Medikė su šypsena vertina tyrimą, todėl, kad tirtų pacientų skaičius nepakankamas, taip pat esant sunkiai ligos eigai, medikamentinis gydymas reikalingas.
Medus galbūt galėtų padėti tik lengvesniais atvejais, tačiau duomenų už jo vartojimą seborėjinio dermatito gydyme mažoka, todėl kaip gydymas toks metodas yra netaikomas.