Įgėlus širšei Augustė ėmė tinti, organizme pradėjo kauptis skysčiai, mergaitė nustojo šlapintis, dėl to tėvai nuvežė ją į Skubiosios pagalbos skyrių. Gydytojai manė, kad Augustei turbūt prasidėjo stipri alerginė reakcija.
Visgi, situacija negerėjo ir Augustei teko grįžti į ligoninę. Tą kartą buvo nustatyta sutrikusi inkstų funkcija. Kadangi Augustei tuo metu buvo vos 3-eji, gydytojai dar bandė „atgaivinti“ inkstus, tačiau niekas nepadėjo.
Augustės būklė toliau blogėjo. Atlikus inkstų biopsiją gydytojai pamatė, kad širšės įkandimas jai iššaukė nepagydomą inkstų ligą.
„Tuo metu gydytojai dar nekalbėjo apie transplantaciją, nes 3-ejų metų vaikui inksto transplantacijos dar nenorėjo daryti. Kai man buvo 6-eri, pradėjo daryti dializių procedūras. Tada jau buvo aišku, kad man reikės ir transplantacijos“, – prisimena Augustė.
Laukimas truko 9 mėnesius
Iš pradžių Augustei buvo atliekamos peritoninės dializės procedūros – vienas iš pakaitinės inkstų terapijos metodų, kurias pacientas namuose atlieka pats. Tačiau peritoninės dializės procedūros neatnešė tokio rezultato, kokio buvo tikimasi, todėl teko pereiti prie hemodializės procedūrų.
„Mažam vaikui hemodializės atrodė kur kas baisesnės vien dėl to, kad jų atlikti reikėdavo vykti į ligoninę. Taip pat, jos buvo skausmingos“, – prisimena Augustė.
Po 9 mėnesių laukimo, Estijoje atsirado donorės mergaitės inkstas. Taip buvo atlikta pirmoji Augustės inksto transplantacija.
„Labai apsidžiaugiau, kai atsirado inkstukas. Vienintelė maža problemėlė buvo, kad tą dieną vyko karatė čempionatas, kuriame aš labai norėjau dalyvauti. Klausiau gydytojų, galbūt inkstukas palauks, kol aš sudalyvausiu čempionate? Žinoma, inkstas nelaukė. Varžybose nedalyvavau, tačiau apdovanojimą už drąsą gavau vėliau, o ir inkstas buvo transplantuotas“, – pasakoja Augustė.
Inkstas „veikė“ kelerius metus
Visgi tuomet 7-erių metų Augustė pirmuosius mėnesius po inksto transplantacijos leido ligoninėje – žaizdoje prasidėjo infekcija, mergaitė ligoninėje susirgo ir vėjaraupiais. Dar pusmetį situacija nebuvo gera – dializės procedūrų ilgainiui atlikti nebereikėjo, bet kraujospūdis buvo labai aukštas.
„Vėliau inkstas „užsivedė“ ir veikė dvejus metus. Po kiek daugiau nei dvejų metų jo veikimas vėl sutriko ir buvo nuspręsta, kad man vėl reikės dializių. Mane apėmė isterija sužinojus, kad vėl teks sugrįžti prie jų. Dar prisimenu ir mamos akis, kai aš susisukusi į kamuoliuką verkiau. Atrodė, kad jos širdis tą akimirką sudužo“, – prisimena ji.
Dėl Augustei atliekamų hemodializės procedūrų ji negalėjo lankyti mokyklos – hemodializės procedūros buvo atliekamos 3 kartus per savaitę po 4 valandas.
„Mokytojai mane mokydavo namuose. Vieną pliusą vis dėlto man pavyko įžvelgti – mokydamasi dėjau daug pastangų. Apskritai, dėl savo ligos praktiškai neturėjau vaikystės. Man norėjosi bendrauti su bendraamžiais, žaisti kieme kartu, tačiau to negalėjau dėl silpnos sveikatos. Mano draugai buvo gydytojai, slaugytojos ir ligoninės žaidimų kambaryje dirbanti auklytė.
Iš pradžių man vėl atlikinėjo hemodializės procedūras, tačiau labai nusilpo mano širdis ir teko grįžti prie peritoninių dializės procedūrų“, – pasakoja Augustė.
Sulaukė antrojo stebuklo
Augustei ir jos tėvams sužinojus, kad pirmasis transplantuotas inkstukas nustojo veikti ir reikės atlikti naują transplantaciją, vėl teko laukti. Galiausiai, po 3 metų laukimo, vieną naktį suskambo telefonas ir jie išgirdo, kad Kauno klinikose atsirado donorinis inkstas, kuris galėtų tikti Augustei.
„Aš iš karto tikėjau, kad man bus skirtas šis inkstas. Su šia mintimi išvažiavome į Kauno klinikas, kur po visos dienos tyrimų ir laukimo išgirdau, kad man inkstas tikrai tinka. Tuo metu man buvo 15 metų. Labai apsidžiaugiau.
Bijojau eiti į operacinę, tačiau buvau ir labai laiminga. Nuo šypsenos net skaudėjo skruostus. Mano mama sakė, kad dar niekada nebuvo mačiusi tokio laimingo, į operacinę einančio, žmogaus. Mane lydėjo tik viena mintis, kad pagaliau sulaukiau ir galėsiu sugrįžti į pilnavertį gyvenimą“, – sako Augustė.
Po antrosios transplantacijos Augustė tik pusantros savaitės praleido ligoninėje. Inkstas „užsivedė“ dar ant operacinės stalo.
„Atsibudau po operacijos ir man pasakė, kad dializių jau nebereikės. Man tereikėjo sulaukti, kol žaizda pilve sugis ir galėjau pradėti gyventi tokį gyvenimą, apie kurį visą laiką svajojau. Grįžau į mokyklą. Aišku, jautėsi mano spragos, supratau, kad nemokėjau dirbti klasėje, kai mokytojo nėra šalia. Buvo labai staigus pokytis, tačiau greit prisitaikiau“, – prisimena ji.
Skatina pasikalbėti su artimaisiais
Nuo antrosios transplantacijos praėjo beveik 10 metų – tiek laiko Augustė gyvena laimingą ir pilnavertį gyvenimą.
„Dabar, aišku, yra šiokių tokių apribojimų, bet jie, palyginus, nieko nereiškia su tuo, kaip gyvenau iki transplantacijos. Pavyzdžiui, negaliu valgyti neapdorotos žuvies, pelėsinių sūrių. Tai labai maža kaina. Žinoma, reikia saugotis peršalimų ligų, nes geriu imunitetą silpninančius vaistus, tačiau per visą pandemiją nė karto taip ir nesusirgau koronavirusu, tad, nors saugotis ligų ir nėra lengva, tačiau įmanoma“, – sako Augustė.
Mergina sako, kad nuvykus į mažesnius Lietuvos miestus ar gyvenvietes ir pasakius, kad gyvena su transplantuotu inkstu, sulaukia keistų žvilgsnių.
„Žinau, kad visuomenėje yra labai daug nusistovėjusių mitų apie organų donoryste. Žmonės tiki juodąja rinka. Noriu, kad žmonės suprastų transplantacijos svarbą ir kad po transplantacijos žmonės yra tokie pat įgalūs kaip ir kiti.
Taip, mums reikia rūpintis savimi kiek daugiau, tačiau tai nieko ypatingo. Aš nebijau pasakyti žmonėms, kad ant mano rankos randai yra nuo dializės procedūrų, kad gyvenu su transplantuotu inkstu. Tik dėka to išgyvenau nelengvą gyvenimo etapą ir dabar esu čia.
Mano šeima pritaria organų donorystei, nes su tuo susidūrus taip artimai negalėtų būti kitaip. Dabar geriau nei bet kas žinome, kad organų donorystės dėka po savo mirties gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę. Manau, kad labai svarbu pasikalbėti su artimaisiais, kad jeigu atsirastų galimybė taip padėti kitiems, nereiktų jos iššvaistyti“, – sako Augustė.
Transplantacijų laukia šimtai
Apie galimybę dovanoti organus sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijoje žmogui yra konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba sustojęs kvėpavimas ir nutrūkusi kraujotaka. Svarbu suprasti, kad smegenų mirtis – ne koma. Konstatavus smegenų mirtį žmogus nebepabus, nes jo smegenų veikla nebeatsikurs.
Artimųjų jaučiamas netekties skausmas ir liūdesys apsunkina sprendimo, ar pritarti organų donorystei, priėmimą.
Artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus kraujo tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę – pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai tinkamas.
Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – vėl leistų praregėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 311 žmonių*: 64 laukia inksto, 31 širdies, 9 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 48 kepenų, 155 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.