Svarbiausia – tinkamas nusiteikimas
Visas Virginijos onkologinis kelias prasidėjo 2019 metų pavasarį, kai, atliekant krūtų echoskopiją, buvo aptiktas pakitęs darinys.
„Echoskopijos tyrimą man reikėjo atlikti kas dvejus metus, nes jau ilgą laiką turėjau cistų, kurias buvo privalu stebėti, – pasakoja pašnekovė. – Po to lemiamo echoskopijos tyrimo galvojau, kad nieko čia tokio, juk ne pirmas kartas, kai kažką randa. Nors virptelėjo mintis, kad lengvai šį kartą neišsisuksiu. Taip ir buvo: iš karto po echoskopijos Marijampolėje gavau siuntimą į Kauno klinikų Onkologijos ligoninę, kur ir patvirtintas trečios stadijos krūties vėžys.“
Moteris pasakoja, kad kiekvieną kartą į chemoterapiją važiuodavo nusiteikusi pozityviai, kupina minčių kuo greičiau pasveikti ir grįžti į kasdienę rutiną.
„Aš labai tikėjau, kad pasveiksiu greitai, – šypsosi moteris. – Balandį susirgau, o lapkritį, maniau, baigsiu gydymą ir grįšiu į darbą. Kaskart į Kauno klinikas važiuodavau gerai nusiteikusi. Pirmus kartus, atsimenu, lašina vaistus, o aš juokauju. Žinoma, plaukus praradau gana greitai, bet visai dėl to nesisielojau. Priešingai – dukra fotografė padarė turbūt pačią gražiausią mano fotosesiją gyvenime...“
Atlikus reikiamas procedūras, Virginijai paskirta operacija, kuri, anot moters, praėjo labai lengvai, nes darinys jau buvo sunykęs. Po operacijos, kaip ir visiems pacientams, skyrė reabilitaciją.
„Kadangi niekada gyvenime nebuvau rimčiau sirgusi, juolab gulėjusi ligoninėje, neturėjau jokio išankstinio požiūrio apie mūsų gydymo sistemą. O dabar jau galiu daug pasakyti. Ir mano žodžiai tik patys geriausi, – sako Virginija. – Visą sveikimo kelią mane lydėjo tik patys nuostabiausi, profesionaliausi, savo darbui atsidavę specialistai. Esu be galo jiems dėkinga. Žinoma, sveikimo kelias buvo nelengvas, bet suteikė daug gerų dalykų ir patirties.“
Tie geri dalykai...
Virginija pasakoja visą gyvenimą buvusi darboholikė, nepakankamai laiko skyrusi tiek šeimai, tiek sau. Taigi gyvenimas pats sustabdė ir parodė, kokios yra tikrosios vertybės.
„Anksčiau buvau susitelkusi į pinigus – stengiausi jų kuo daugiau uždirbti, turėti pakankamai. Ši liga mane sustabdė: teko atsisakyti dalies darbų, susimažinti krūvį, atsigręžiau į šeimą, į vaikus, – pasakoja moteris. – Daugiau dėmesio ėmiau skirti tėvams, laiką leisti su draugais. Supratau, kad reikia būti kartu, kol esame sveiki ir gyvi.“
Moteris pasakoja, kad liga taip pat paskatino užsiimti saviugda, mokytis savęs nekankinti dėl to, ko nespėjai ar nepajėgei padaryti, nesigraužti dėl smulkmenų ir nereikšmingų dalykų.
„Dabar vadovaujuosi tokiu požiūriu – nepadariau, tai nepadariau, – šypsosi. – Stovi neplautų indų stirta, apsisuku ant kulno ir einu savais keliais. Darbe, žinoma, yra terminai, aš juos žinau ir palengva pasidarau tai, ką reikia. Apskritai esu dėkinga darbdaviams, kad po ligos leido dirbti iš namų.“
Onkologinė liga Virginiją atvedė ir į Marijampolės onkologinių ligonių asociaciją „Rūpestėlis“, kur bendrystei buriasi įvairaus amžiaus žmonės, sirgę ar vis dar sergantys vėžiu. Prasmingu užsiėmimu tapo „Rūpestėlio“ kūrybinės siuvimo salos „Padovanok antrą gyvenimą“ veikla, kur Virginija realizuoja savo kūrybines idėjas. Praeitais metais Virginija tapo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA), vienijančios per 30 įvairių su onkologinėmis ligomis susijusių organizacijų, valdybos nare.
Ligą įveikė drauge
Nors onkologinės ligos diagnozė moteriai nesukėlė didelio šoko, sunkumo akimirkų būta ne vienos. Tuomet, anot jos, labai padėdavo vyras.
„Kai mane užklupdavo ašarų priepuoliai, guosdavo. O aš sakydavau, kad leistų išsiverkti, nes man tada geriau, lengviau, tarsi išsivalau. Vaikai, žinoma, irgi išgyveno – nuolatos teiraudavosi, kaip jaučiuosi. Puikiai mane suprato ir anyta, nes pati prieš daug metų įveikė šią ligą.“
Virginijos teigimu, neretai apie onkologines ligas nesame linkę kalbėti, ne visada gauname reikiamos informacijos ir iš specialistų, todėl labai svarbu kuo dažniau dalytis patirtimi, skleisti ne tik oficialiąją informaciją, bet ir įvairias patirtis.
„Duodama šį interviu turiu vienintelį tikslą – skleisti žinią, kad žmonės kuo dažniau ir aktyviau tikrintųsi sveikatą, nelauktų, kol pats kūnas privers“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, krūties vėžys vis dar didelė problema Lietuvoje. Itin prasta situacija kaimiškose vietovėse, kur žmonėms ne tik stinga informacijos, bet ir jie patys neretai numoja ranka į savo sveikatą, įvairius simptomus.
„Deja, bet vis dar nemažai moterų į gydytojus kreipiasi, kai liga jau būna pažengusi, atvejis – uždelstas. Vienos bijo, kitoms tiesiog drovu. Tuomet pasisiūlau jas palydėti, padėti užsiregistruoti. Ir tikrai ne viena sutinka, neatsisako pagalbos, – patirtimi dalijasi Virginija. – Visiems, ne tik moterims, bet ir vyrams, nuolat kartoju, kad jūsų sveikata yra jūsų pačių rankose.“
Dažniausia moterų onkologinė liga
Kaip rodo Nacionalinio vėžio instituto statistika, krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos bei kitų pasaulio šalių. Nustatyta, kad viena iš devynių moterų gali susirgti šia liga. Higienos instituto duomenimis, krūties vėžys užima antrąją vietą piktybinių navikų grupėje ir situacija kol kas negerėja. Priešingai, sergamumas šia liga didėja: pernai Lietuvoje ja sirgo daugiau nei 19,5 tūkst. moterų, 2021-aisiais – per 18,7 tūkst.
Ligonių kasos primena, kad labai svarbu ligą diagnozuoti kuo anksčiau – tada gydymo rezultatai būna geresni. Siekiant užčiuopti ligą ankstyvoje stadijoje ir išsaugoti kuo daugiau moterų gyvybių, nuo 2005 metų Lietuvoje vykdoma krūties vėžio prevencijos programa. Ji skirta 50–69 metų (kai rizika susirgti krūties vėžiu didžiausia) moterims ir atliekama kas dvejus metus.
Moterys, kurios yra jaunesnės ar vyresnės ir pagal programą nėra įtrauktos į atrankinius mamografinius tyrimus, bet turi artimų giminaičių, sirgusių krūties ar kiaušidžių vėžiu, ar jaučiančios kokius nors simptomus, turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Lietuvos moterys taip pat kviečiamos nemokamai dalyvauti storosios žarnos ir gimdos kaklelio vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų prevencinjos programose.