Šios ligos diagnozę prieš penkerius metus išgirdusi vilnietė Rūta Grigienė pasakoja, kad sukaustymo ir skausmo lydima liga jai gydoma naujausiais vaistais. Šiandien Lietuvoje daugeliui pacientų yra skiriamas inovatyvus gydymas, kurio prieinamumas kasmet gerėja.
Ankilozinis spondilitas R. Grigienei smogė sulaukus 49-erių metų, kuomet moteris vieną naktį pajuto, kad nebegali pajudinti nugaros, o ryte nepajėgė atsikelti iš lovos. „Mane surakino. Skausmai buvo beprotiški, negalėjau net piršto pajudinti“, – pasakoja Rūta.
Pacientė prisimena, kad nuo tada stiprūs skausmai ją lydėjo visą laiką – iš pradžių nugaros, vėliau klubo arba rankos. Tais pačiais metais Rūtą užklupo antras sukaustymas – pritūpė ir nebegalėjo atsikelti, o kūno temperatūra pakilo iki 40 laipsnių.
Beveik metus trukusios diagnozės paieškos Rūtą atvedė iki reumatologo kabineto, kur ji išgirdo apie ankilozinį spondilitą: „Apie šią ligą niekada iki tol nebuvau girdėjusi. Tyrimai patvirtino diagnozę ir tada atsiguliau į ligoninę. Nors išeidama iš ligoninės sakiau, kad ligą nugalėsiu, dabar suprantu, kad ji per daug į mane įsikibusi“.
Diagnozuojamas ankstyvame amžiuje
Santaros klinikų Reumatologijos centro vadovė, Vilniaus universiteto profesorė Irena Butrimienė teigia, kad ši liga yra labiau paplitusi tarp vyrų ir ja suserga jauno amžiaus žmonės – dažniausiai iki 40 m.
„Paprastai liga, kaip ir šiai pacientei, prasideda nugaros skausmu. Tai uždegiminis nugaros skausmas, kuris turi labai aiškius kriterijus – jis atsiranda ne po fizinio darbo, o iš ryto arba nakties pabaigoje. Jis yra lydimas stuburo sukaustymo, vėliau ir krūtinės ląstos arba kaklo judesių apribojimo“, – sako profesorė.
Dažniausiai sergant ankiloziniu spondilitu nukenčia stuburo jungtys ir kai kuriais atvejais – ir periferiniai sąnariai, ypač kojų – keliai, čiurnos ar klubai. Ankilozinį spondilitą neretai lydi ir kitų organų pažeidimai – akių uždegimai, žarnyno, šlapimo ar lytinių takų, odos pažeidimai.
Ši liga yra priskiriama imuniniams artritams ir, kaip ir reumatoidinis artritas, gali turėti sunkių pasekmių, jeigu pacientai negydomi arba gydomi nesėkmingai. „Ligos metu paciento stuburas kaulėja, uždegiminiai rodikliai laikosi, nuo lėtinės imuninės ligos atsiranda bendras silpnumas, gali išsivystyti mažakraujystė“, – pasakoja I. Butrimienė.
Priešingai nei mechaninis skausmas, kuris būna dėl degeneracinių stuburo pažeidimų, disko išvaržos arba raumenų pertempimo, ankilozinio spondilito skausmas yra jaučiamas ramybės būsenoje, o jį šiek tiek numalšinti padeda mankšta.
Šiuolaikinį ligos gydymą lydi efektyvūs rezultatai
Ankiloziniu spondilitu serganti Rūta prisimena, kad diagnozavus ligą, ją iškart pasiekė žinia apie naujausią gydymą – biologinę terapiją. 2014 metų rudenį, gavusi biologinius vaistus, moteris pajuto pagerėjimą.
„Prisimenu, kad išėjusi iš ketvirtos procedūros atsisėdau į mašiną, pradėjau vairuoti ir nesupratau, kas darosi. Sustojau šalikelėje ir suvokiau, kad aš vėl galiu pasukti galvą į kairę pusę“, – apie biologinių vaistų poveikį pasakoja pacientė.
Biologinių vaistų atradimas sukėlė tikrą perversmą daugelio reumatinių ligų gydyme, įskaitant ir ankilozinį spondilitą. Anksčiau ši liga buvo gydoma mankštomis ir nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo. O neturint kitų priemonių, buvo taikomi ligą modifikuojantys tradiciniai vaistai, kurie neatnešdavo laukiamų rezultatų.
„Biologinė terapija padarė tikrą revoliuciją ne tik gydant ligą, bet ir išsaugant organizmo funkcijas. Nuo 2004 metų buvo pradėta sistemingai kompensuoti šią terapiją Lietuvoje – iš pradžių tik itin sunkiai sergantiems pacientams, tačiau prieinamumas augo, atsirado galimybė plačiau pažiūrėti į ligos gydymą“, – sako profesorė I. Butrimienė.
Gydymas biologiniais vaistais yra labai individualus, kadangi ir pati liga kiekvienam pacientui vystosi skirtingai – vieniems pažeisdama tik stuburo jungtis, kitiems ir periferinius sąnarius, akis ar žarnyną. Todėl ir biologiniai vaistai skiriami individualiai.
„Šie vaistai daugiausiai veikia į uždegimą palaikančius citokinus. O skirtingus klinikinius pasireiškimus sąlygoja skirtingi citokinai, tuomet skiriasi ir autoimuninio proceso palaikymo keliai. Todėl gydymas turi būti individualus, o tam reikalinga ir biologinių vaistų įvairovė“, – sako medikė.
Naujausi vaistai padės ketvirtadaliui iki tol nesėkmingai gydytų pacientų
Mokslo pažanga prisideda prie daugelio medicinos sričių, viena jų – reumatinių ligų gydymas. Biologiniai vaistai klinikinėje praktikoje yra taikomi du dešimtmečius, o nuo 2004 m prieinami ir Lietuvos pacientams.
„Inovacijos leidžia žengti į priekį ne tik visam pasauliui, bet ir mūsų šaliai. Labai svarbu, kad naujausi gydymo metodai, anksčiau ar vėliau, ateina į Lietuvą ir tam tikrose srityse mes neatsiliekame nuo pasaulinių rekomendacijų. Dėl mokslo pažangos keičiasi požiūris į daugelį ligų, bet svarbiausia, kad inovacijos suteikia galimybę mūsų šalies pacientams gauti efektyvų šiuolaikinį gydymą“, – sako Inovatyvios farmacijos pramonės asociacijos (IFPA) direktorė Agnė Gaižauskienė.
Šį mėnesį Lietuva sulaukė naujo biologinio vaisto, kuris bus paskirtas ir pacientei R. Grigienei. Naujasis preparatas yra paremtas kitu veikimo principu, todėl potencialiai galės padėti apie ketvirtadaliui pacientų, kuriems nepadėjo anksčiau taikyti biologiniai vaistai.
„Būna taip, kad iš pradžių pacientui veikia pirmos eilės biologiniai vaistai, bet dėl imunogeniškumo efektas vis mažėja, kol galų gale išsenka vaisto veikimas. Kartais pacientas negali vartoti pirmos eilės vaistų dėl individualių savybių, pavyzdžiui, yra alergiškas. Todėl vaistų įvairovė yra labai reikalinga, nes kiekvienam žmogui reikalingas individualus gydymas“, – teigia profesorė I. Butrimienė.
Pasak R. Grigienės, tai bus jau treti biologiniai vaistai, kuriais gydomas jai diagnozuotas ankilozinis spondilitas. „Džiaugiuosi, kad pastebėjus, jog vaisto poveikis ne toks, kokio tikimasi, jis yra labai greitai pakeičiamas. Žinau, kad nauji biologiniai vaistai, kurių laukiu, bus kito poveikio ir labai tikiuosi, kad jie palengvins mano gyvenimą su šia liga“, – sako Rūta.
Pirmieji ligos požymiai – kada verta sunerimti?
Profesorės I. Butrimienės teigimu, diagnozuoti ankilozinį spondilitą nėra sudėtinga, tačiau neretai apie jį nėra pagalvojama: „Kartais šeimos gydytojai nepatikliai žiūri į jauną žmogų, besiskundžiantį nugaros skausmais ir nepagalvoja, kad tai gali būti pirmieji šios ligos požymiai“.
Vidutiniškai ankilozinio spondilito diagnozavimo laikas būdavo nuo 6 iki 8 metų. Pacientė R. Grigienė prisimena, kad pirmuosius ligos požymius pajuto būdama vos 35-erių metų amžiaus, tačiau diagnozę išgirdo po daugiau nei dešimtmečio.
„Kai viską pergalvoju, suprantu, kad šią ligą seniai turėjau, tik to nesupratau. Jau seniau negalėdavau ilgai važiuoti sėdėdama, reikėdavo sustoti ir eiti pasivaikščioti. Negalėdavau niekur išsėdėti, man pradėdavo viską skaudėti. Kadangi daug sportavau, gal tai kompensuodavo viską, todėl anksčiau liga taip stipriai nepasireiškė“, – sako Rūta.
Sunerimti ir įtarti ankilozinį spondilitą reikėtų, kai jaunas žmogus nugaros skausmus jaučia ne po fizinio krūvio, o ramybės būsenoje – po nakties miego arba ryte. Taip pat, jeigu skausmai užsitęsia ilgiau nei 3 mėnesius, yra sunku nurodyti tikslią vietą, kurią skauda, skausmas jaučiamas kažkur giliai dubenyje, keičiasi iš vienos nugaros pusės į kitą.