Su profesoriumi kalbėjomės apie tai, kam labiausiai gresia storosios žarnos vėžys, kaip jis išsivysto ir kokie yra šios ligos gydymo būdai.
Ligos tikimybė didėja su amžiumi
Storosios žarnos vėžys yra navikas, atsirandantis vienoje iš storosios žarnos dalių. Jo atsiradimą, anot profesoriaus, gali nulemti įvairūs veiksniai. Vienas jų – paveldimumas, bet tai sudaro vos keletą procentų šios ligos atvejų. Gali būti ir šeiminis veiksnys, kuomet nėra labai aiškaus paveldėjimo, tačiau vėžys vis dėlto linkęs kartotis tam tikrose šeimose.
Paveldėjimo atveju tikimybė susirgti storosios žarnos vėžiu yra 50 proc., jeigu tai – šeiminis vėžys, tikimybė gerokai mažesnė.
Neabejotina, kad grėsmė susirgti šiuo vėžiu didėja ir su amžiumi – kuo žmogus vyresnis, tuo šios ligos tikimybė didesnė.
„Dėl to ir suformuota vadinamoji rizikos grupė, kuriai priklauso žmonės, sulaukę 50 ir daugiau metų. Kadangi ir jaunesniame amžiuje šie susirgimai pasitaiko gana dažnai, vis diskutuojama, ar neverta rizikos grupę atjaunti ir laikyti, kad visi žmonės nuo 45 metų, nesirgę jokiomis ligomis ir kurių šeimoje nėra storosios žarnos vėžio atvejų, priklausytų vidutinės rizikos grupei. Viena pirmųjų šalių, kuri jau paankstino rizikos grupę nuo 45 metų, yra Singapūras“, – pasakojo profesorius N. E. Samalavičius, pridūręs, kad tikimybę susirgti šiuo vėžiu turime mes visi.
Vėžys dažnai išsivysto iš polipų
Manoma, kad storosios žarnos vėžys išsivysto iš tam tikrų ikivėžinių susirgimų – polipų.
„Pradžioje jie atsiranda storojoje žarnoje, vėliau, jiems augant ir įvykstant tam tikriems pakitimams ląstelių lygyje, iš nepiktybinio polipo atsiranda piktybinė liga – vėžys. Jeigu polipus randame ir šaliname, tokiu būdu atliekame storosios žarnos vėžio prevenciją“, – paaiškino profesorius.
Polipai neretai aptinkami, tiriant vidutinės rizikos grupę, kuriai, kaip minėta, šiuo metu priklauso 50 metų ir vyresni asmenys. Kartą per 2 metus kiekvienam į šią rizikos grupę patenkančiam asmeniui pasiūloma atlikti imuninį slaptą kraujo tyrimą. Jeigu testas būna teigiamas, atliekama kolonoskopija.
„Laimė, piktybinį auglį aptinkame retai, tik keletui procentų visų tirtųjų, dar kokiems 3–5 procentams randame ikivėžinius susirgimus – polipus. Didžiajai daliai pacientų, dalyvaujančių šioje programoje, arba jokių pakitimų nerandame, arba randame kitas nepiktybines ligas, kurios jokios grėsmės progresuoti į vėžinį susirgimą neturi“, – pasakojo profesorius N. E. Samalavičius.
Nors vien mintis apie kolonoskopiją daugeliui žmonių kelia siaubą, gydytojas nuramino – ši procedūra beveik visoje Lietuvoje atliekama taikant nejautrą. Todėl pacientas tyrimo metu nieko nejaučia, o šio tyrimo nauda – didžiulė.
„Kadangi per prevencinę programą tiriame visus asimptominius pacientus, kurie dar nieko blogo nejaučia, randame daugiau vėžinių susirgimų ankstyvoje stadijoje. Tokiu atveju liga yra pilnai pagydoma. Tam neretai užtenka tik chirurginės intervencijos – nereikia jokių kitų papildomų priemonių, tokių, kaip chemoterapija“, – patikslino profesorius N. E. Samalavičius.
Simptomo, būdingo išskirtinai vėžiui, nėra
Paklaustas, ar pasireiškę tam tikri simptomai rodo, kad vėžys jau pažengęs, pašnekovas patikino, kad nebūtinai. Tačiau pajutus tam tikrus požymius reikėtų kreiptis į medikus.
Kartu profesorius pridūrė, kad nė vieno simptomo, būdingo išskirtinai vėžiui, nėra.
„Dažniausi simptomai yra pasikeitusi tuštinimosi funkcija, vidurių pūtimas, viduriavimas, besikaitaliojantis su vidurių užkietėjimu, labai būdingas požymis – kraujas išmatose. Jeigu vėžys yra tolimesnėse storosios žarnos dalyse ir tiesiojoje žarnoje, gali būti melagingi norai tuštintis, mažakraujystė, svorio kitimas ir kiti požymiai“, – pagal ką galima būtų įtarti storosios žarnos vėžį, vardijo profesorius N. E. Samalavičius.
Panašūs požymiai būdingi ir kitoms ligoms, taigi jas lengva supainioti su storosios žarnos vėžiu.
„Jeigu žmogus mato kraują išmatose, nereiškia, kad jis serga vėžiu. Tai yra tik vienas iš simptomų, būdingų nepiktybinėms ligoms. Tačiau, jeigu žmogus ne tik tuštinasi su krauju, bet ir jam pastaruoju metu pakito tuštinimasis, jį vargina melagingi norai tuštintis, vidurių užkietėjimas arba paviduriavimas, kurio anksčiau nebūdavo, toks simptomų derinys verstų galvoti apie kažką kito nei apie tokią paprastą ligą kaip hemorojus“, – patarė profesorius E. N. Samalavičius.
Gydytojas sakė, kad sveika gyvensena, žalingų įpročių neturėjimas, sveika mityba, geras fizinis judrumas, antsvorio neturėjimas, žinoma, padėtų sumažinti storosios žarnos riziką bendrine, bet jokiu būdu ne plačiąja prasme. Juk liga gali atsirasti ir dėl genetinių bei daugybės kitų veiksnių. Taigi, vien išvengiant rizikos veiksnių, kuriuos žmogus pats gali kontroliuoti, visiškai apsisaugoti nuo storosios žarnos vėžio, deja, neįmanoma.
Gydymo naujovės teikia daug vilties
Storosios žarnos vėžio gydymas yra kompleksinis. Šiai ligai gydyti taikomas chirurginis, tam tikroms formoms – spindulinis gydymas, taip pat chemoterapija ir biologinė terapija. VIenam pacientui gali būti taikomi ir visų šių gydymų deriniai.
„Iki šiol pagrindinis gydymo metodas yra chirurginis. Per paskutinius keletą dešimtmečių žengtas gana didelis žingsnis į priekį, optimizuojant ir standartizuojant tiek gaubtinės žarnos vėžio operacijas, tiek ir tiesiosios žarnos vėžio operacijas. Kitaip sakant, per paskutinius 2–3 dešimtečius standartizavome chirurgiją, padarėme ją truputį optimalesne, radikalesne ir galime vien chirurginiu gydymu lemti didesnį procentą žmogui pasviekti nuo storosios žarnos vėžio“, – teigė profesorius E. N. Samalavičius.
Pastaruoju metu vis labiau kalbama ir apie neoperacinį storosios žarnos vėžio gydymą.
„Viena iš tendencijų yra tiesiosios žarnos vėžio neoperacinis (kitaip – pilnas neoadjuvantinis gydymas ar pilnas konservatyvus) gydymas. Skiriant spindulinį gydymą ir chemoterapiją, 10–30 proc. pacientų vėžys visiškai išnyksta. Tokiems pacientams galima siūlyti ne operacinį gydymą, o aktyvų stebėjimą ir operuoti juos tik tokiu atveju, jeigu matome vėžio ataugimo požymių. Stebėjimas padeda išsaugoti pacientui tiesiąją žarną ir išvengti operacijos“, – paaiškino gydytojas.
Šiemet, anot profesoriaus pristatyta ir naujiena, kai molekuliniame lygyje nustačius tam tikrus ligos požymius, galima tiek gaubtinės, tiek tiesiosios žarnos vėžį gydyti vaistais – tai gali būti taikinių arba biologinė terapija – ir gauti pilną atsaką, kai vėžys pilnai išnyksta.
„Pirmieji straipsniai apie tai pasirodė šiemet. Tai leidžia tikėtis, kad daliai pacientų, kurių vėžys turės tam tikrus molekulinius požymius, bus galima taikyti sisteminį gydymą vaistais ir galbūt jų neoperuoti. Tai – labai didelė viltis, nes galime tikėtis vaistais paveikti piktybinę ląstelę, kad ji apskritai išnyktų“, – komentavo E. N. Samalavičius.
Profesorius akcentavo, kad jau ir dabar, laukiant naujųjų vaistų, net pažengęs storosios žarnos vėžys jokiu būdu nėra mirties nuosprendis.
„Šiais laikais mes mokame pakankamai gerai gydyti ne tik pažengusį, bet ir metastazavusį storosios žarnos vėžį. Du trečdaliai žmonių, kuriems Lietuvoje nustatoma tokia diagnozė, turi tikimybę pasveikti. Žiūrėdami į prieš 5–10 metų Lietuvoje buvusius rezultatus, matome aiškų išgyvenamumo gerėjimą. Vis daugiau žmonių išgyvena ir pasveiksta“, – pasidžiaugė gydytojas.