„Vakar buvo toks atvejis – atėjo žmogus, sergantis prostatos vėžiu. Vėžys išplitęs, vyrui buvo paskirtas hormoninis gydymas. Lyg ir stabilizavosi liga. Tada jam kažkas pasiūlė nutraukti šį gydymą ir geriau rinktis alternatyvų būdą. Žinot, ką jis darė? Savaitę į veną lašinosi sodą. Per šį laiką jo vėžio žymenys pakilo dvigubai. Agresyviu ligos progresavimu vadinamas žymens dvigubėjimas per tris mėnesius, o čia pacientas tai pasiekė per vieną savaitę“, - DELFI su siaubu pasakojo Nacionalinio vėžio instituto Imunologijos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas Marius Strioga.
Gydytojo teigimu, onkologiniai ligoniai neretai iš nevilties griebiasi bet kokio šiaudo.
„Aš jo ir klausiu, kam taip darote, kodėl sau tapote priešu? O jis ir aiškina, kad šis būdas labai paplitęs, daug kas taip daro. Buvo tokia banga 2011 m., maniau, jau aprimo vajus, bet, pasirodo, šis mistinis gydymas keliauja iš lūpų į lūpas, dalį prikuriant, o tikrąjį poveikį nuslepiant. Vienas išgirsta, kitam perduoda, o tarp onkologinių pacientų informacija, dažnai dezinformacija, sklinda žaibiškai.
Liūdniausia, kad valstybė pacientams finansuoja brangius, efektyvius vaistus, o žmonės savo noru nusprendžia jų atsisakyti. Vietoj jų tada pradeda savigyda užsiimti ir, pavyzdžiui, lašinasi sodą. Būklė dėl to tik blogėja, pakenkiama visam organizmui. Ir šio vyriškio šlapimas prieš tą eksperimentą buvo rūgštinis, prilašinus sodos tapo grynai šarminis. Elektrolitų disbalansas, rūgščių-šarmų disbalansas – tai yra baisu ir kvaila“, - teigė M. Strioga.
Gydytojas bandė aiškintis, kas padėjo šiam pacientui atlikti minėtą procedūrą, pasirodo, tai nėra labai sunku – vyriškis esą pažinojo kažkokią sesutę, privačiam kabinete taip irgi galima.
„Pastatyti lašelinę – ne aukštoji matematika“, - apgailestavo onkoimunologas.
Su realybe prasilenkianti teorija
Gydytojas sutiko pasidalinti savo 2011 m. publikacije leidinyje „Onkologo puslapiai“, kur jis aprašė šios beprotybės ištakas bei iki šiol dirbantį, labai prieštaringai vertinamą metodo pradininką.
Italų gydytojas dr. Tulio Simončini (Tullio Simoncini) teigia, kad vėžys – tai sunki grybelinė infekcija, sukelta Candida albicans mielių. Pagal jo „teoriją“ bet kuris organizme esantis piktybinis navikas yra „kietas pūlinys“, kurį sudaro šerdis (C. albicans kolonija) ir apie ją susidaręs apsauginis apvalkalas, kurį formuoja imuninės sistemos ląstelės bei jų aktyvintos pažeisto organo ląstelės.
Pasak dr. Simončini, ilgainiui audinys „pavargsta“ kovoti su nuolatine C. albicans infekcija ir dėl šio „perkrovimo“ apsauginį apvalkalą sudarančios ląstelės jau būna nediferencijuotos (paprastai tariant, nesubrendusios, nepanašios į sveikam audiniui būdingas ląsteles). Ši teorija teigia, kad nuolat organizme gyvenantis grybelis gali piktybiškai išvešėti (t. y. sudaryti vėžį) tik esant nusilpusiai imuninei sistemai, kuri nesugeba kontroliuoti grybelio veiklos. Taip į vėžio kilmė interpretuoja T. Simončini.
Iš tiesų, C. albicans grybelis gyvena daugelio mūsų (apie 80% žmonių) organizme, pagrinde virškinamajame trakte bei makštyje, tačiau jokių simptomų nesukelia, nes jam pernelyg išvešėti neleidžia normaliai funkcionuojanti imuninė sistema bei normali gleivinės mikrofloros veikla (kiti kartu su grybeliu gleivinės paviršiuje gyvenantys nepatologiniai mikroorganizmai, ypač vadinamosios „gerosios“ bakterijos).
Tačiau jei sutrinka imuninės sistemos veikla (pvz. sergant AIDS) ar sutrikdoma mikrofloros pusiausvyra (pvz., vartojant antibiotikus, kurie naikina ne tik patologines, ligą sukeliančias, bet ir „gerąsias“ bakterijas) C. albicans grybelis gali išvešėti ir sukelti ligą – kandidozę, kuri gali būti vietinė (pažeisti tik tam tikrą organą, dažniausiai burnos ertmę, stemplę) ar sisteminė (kai grybeliai patenka į kraują ir gali plisti į įvairius organus). Visos šios tiesos apie C. albicans ir kandidozę yra puikiai žinomos bet kokios specializacijos gydytojui. Tačiau taip pat yra aišku ir tai, kad net ir pati sunkiausia grybelinė infekcija tikrai nėra vėžys, kaip tai teigia dr. Simončini.
Jei vėžys iš tiesų būtų nekontroliuojamas C. albicans išvešėjimas, tai atliekant patologinį vėžio mėginių tyrimą, naviko centrinėje dalyje (kurią, pasak dr. Simončini, ir sudaro grybelis) VISADA būtų matomos grybelio ląstelės, tačiau taip nėra – atliekant histologinį tyrimą patologai mato pakitusias (supiktybėjusias) žmogaus ląsteles, o atliekant genetinius ir molekulinius tyrimus nustatomi mutavę žmogaus genai bei jų produktai. Jau net aukštesnių klasių moksleiviai puikiai žino, kad grybų (kuriems priklauso ir grybeliai, įskaitant C. albicans) bei gyvūnų (kuriems priklauso žmogus) ląstelės labai skiriasi, todėl atliekant patologinius ir molekulinius tyrimus (juolab naudojant šiuolaikines technologijas) supainioti šių ląstelių tiesiog neįmanoma.
Tiesa, sergant vėžiu, gali pasireikšti ir grybelinės infekcijos (nes navikinė patologija bei taikomas agresyvus gydymas nualina imuninę sistemą), kartais grybelių infiltracija gali būti nustatoma ir pačiame navike, bet tik KARTAIS, o ne visada. Tą galėtų patvirtinti bet kuris gydytojas patologas.
Taigi dr. Simončini siūloma teorija gal ir intriguojanti, tačiau visiškai prasilenkianti su realybe. Žinoma, skelbti įvairiausias egzotiškas teorijas nėra uždrausta, pvz., daug kalbama apie paslaptingąją ir Žemei pražūtingą, tačiau realiai neegzistuojančią, Nibiru planetą, nuolat skelbiamos vis naujos pasaulio pabaigos datos ir t.t.). Vieniems tai kelia juoką, kiti galbūt viskuo, ką skaito.
Tačiau visiškai kitokia situacija yra, kai skelbiamos nepagrįstos medicinos teorijos ir jomis remiantis siūlomi „teisingi“ gydymo būdai, atsisakant tradicinės medicinos pripažintų, t. y. moksliniais tyrimais pagrįstų, gydymo metodų. Tą, deja, daro Dr, Simončini – jis neigia bet kokią chemoterapijos naudą, gydant vėžį ir siūlo „puikią“ alternatyvą – natrio hidrokarbonatą, t. y. geriamąją sodą, kurią, pasak jo, galima lašinti į veną, dar geriau į pagrindinę naviką maitinančią arteriją, o geriausia - skirti tiesiogiai į naviką. Liūdniausia, kad atsiranda tuo patikinčių žmonių. Netrūksta ir plačiai skelbiamų „išgijimo nuo vėžio“ atvejų.
Geriamosios sodos neigiamas poveikis navikinėms ląstelėms yra iš tiesų žinomas (pvz., ji neutralizuoja rūgščią naviko terpę, kuri „patinka“ navikinėms ląstelėms ir didina jų agresyvumą, tačiau yra pražūtinga imuninės sistemos ląstelėms), ir ieškoma būdų, kaip jos poveikį būtų galima DERINTI su kitais priešnavikinės terapijos metodais ir taip sustiprinti jų poveikį.
Taigi nenuostabu, kad skiriant natrio hidrokarbonatą kai kuriems žmonėms gali pasireikšti tam tikras poveikis navikui, tačiau tikrai ne toks, kuris visiškai sunaikintų piktybinį naviką ar jo polinkį plisti į kitus organus. Pagaliau prie ko čia tas grybelis? Juk sodos poveikis yra įrodytas navikinėms ląstelėms, tuo dr. Simončini galėtų ir remtis, siūlydamas savo „stebuklingą gydymą“. Tačiau tada tai turbūt skambėtų ne taip egzotiškai ir įtikinamai, pagaliau šiais laikais įvairi informacija yra lengvai prieinama ir žmonės kaip mat susirastų informaciją apie realų sodos poveikį navikinėms ląstelėms.
Tuo tarpu paskelbus kažką radikaliai naujo ir net neįtikėtino (kaip antai, kad vėžys tai tiesiog grybelis), po šia vėliava galima „stumti“ ir įvairius gydymo metodus, apie kurios jokios oficialios mokslinės informacijos nėra, išskyrus tą, kurią skelbi pats. Ir, be abejo, iš to neblogai uždirbti. Medikų pareiga žmonės informuoti apie realias įvairių naujų gydymo būdų galimybes, pacientų teisė rinktis. Tik tokiais sudėtingais atvejais geriausia nesuklysti pasirenkamt, nes neteisingas pasirinkimas gali būti ir paskutinis...