„Dažniausiai ūmus trumpalaikis karščiavimas yra savaime praeinančių virusinių susirgimų išraiška, tačiau jis gali būti ir sunkios virusinės ar bakterinės ligos, pavyzdžiui, plaučių uždegimo, meningito, inkstų uždegimo, erkinio encefalito ar kitų susirgimų požymis“, – pasakoja šeimos gydytoja.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į kitus simptomus, kurie gali signalizuoti apie sunkią ligą, net jeigu temperatūra ir nėra aukšta, pavyzdžiui, neblykštantis bėrimas, vangumas, kosulys, lydimas dusulio, ar dažnas kvėpavimas. Aukšta temperatūra, kuri nekrinta net pavartojus vaistų, taip pat gali signalizuoti apie sunkią ligą.
Ar karščiavimas gali būti žalingas?
Padidėjusi kūno temperatūra nėra liga – tai fiziologinė organizmo reakcija, paprastai kylanti dėl į organizmą patekusios infekcijos. Susirgus, kūne esančios pirogeninės medžiagos per kraują veikia termoreguliacijos centrą, esantį pagumburyje, ir sukelia temperatūros didėjimą. Karščiavimas stabdo virusų ir bakterijų dauginimąsi, metu stiprėja imuninės sistemos atsakas. Visgi, manoma, kad temperatūrai artėjant prie 40 laipsnių C, karščiavimo poveikis tampa atvirkštinis.
„Karščiuojant greitėja medžiagų apykaita, didėja deguonies poreikis bei anglies dioksido gamyba, taip pat auga širdies ir kraujagyslių sistemos bei plaučių poreikiai, todėl asmenims, serganties širdies ar plaučių ligomis pakilusi temperatūra gali sukelti daugiau žalos organizmui, nei naudos kovojant su infekcija“, – pažymi O. Šepetienė.
Be to, tam tikrais atvejais karščiavimas 6 mėn.–5 m. amžiaus vaikams gali sukelti taip vadinamus febrilinius traukulius. Tai – gerybinė būklė, tačiau ja taip pat gali pasireikšti ir neuroinfekcija ar kitos nervų sistemos ligos, todėl visada būtina, kad traukulius patyrusį vaiką apžiūrėtų vaikų ligų gydytojas. Ištikus traukuliams, vaiką reikėtų paguldyti ant šono, stebėti jį, nebandyti sustabdyti traukulių ir kviesti greitąją medicininę pagalbą.
Kaip teisingai išmatuoti temperatūrą?
Svarbu nepamiršti, kad temperatūra gali pakilti valgant, po fizinės veiklos ar rūkant, todėl ji turėtų būti matuojama ramybės būsenoje, po valgio praėjus kelioms valandoms. Ar kūno temperatūros padidėjimas yra laikomas karščiavimu, priklauso ne tik nuo jos dydžio, bet ir nuo sergančiojo amžiaus bei pasirinkto jos matavimo būdo.
„Vertinti reikėtų šerdinę kūno temperatūrą, kuri matuojama įvedus termometrą į kūno ertmes arba matuojant gleivinių temperatūrą – tiesiojoje žarnoje bei burnoje po liežuviu. Nors temperatūros matavimas pažastyje, ausyje ar kaktos srityje yra patogesnis, tačiau jis nėra toks tikslus. Pavyzdžiui, jei vaikui pažastyje išmatuojama temperatūra yra didesnė nei 37,2 laipsniai C ir vaikas atrodo sergantis, tikslinti temperatūros dydį vertėtų matuojant šerdinę kūno temperatūrą“, – sako šeimos gydytoja.
Įprastai kūdikiams ir vaikams iki 3 m. amžiaus karščiavimu laikomas šerdinės kūno temperatūros padidėjimas virš 37,9 laipsnių C, o vyresniems vaikams – virš 37.7 laipsnių C. Praktikoje suaugusiesiems asmenims karščiavimu dažniausiai laikomas šerdinės kūno temperatūros padidėjimas virš 38 laipsnių C.
„Karščiavimo intensyvumas nėra vienintelis ligos sunkumą rodantis požymis, nes pavojingą infekciją gali lydėti ir neaukšta temperatūra, o virusinė infekcija gali pasireikšti atkakliu temperatūros pakilimu, todėl ligos sunkumo vertinti tik pagal karščiavimo trukmę ir temperatūros dydį nederėtų“, – teigia O. Šepetienė.
Kada svarbu kreiptis į gydytoją?
Dažniausiai karščiuojantis pacientas gali gydytis ir namuose, tačiau tėvams derėtų prisiminti tam tikrus atvejus, kai dėl vaikų karščiavimo svarbu kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą:
kai jaunesnio nei 3 mėn. kūdikio rektalinė (išmatuota tiesiojoje žarnoje) temperatūra yra 38 laipsniai C arba aukštesnė;
3 mėn.–3 m. amžiaus vaiko rektalinė temperatūra yra 38 laipsniai C ir nekrenta ilgiau nei 3 dienas arba mažametis atrodo sergantis – atsisako gerti, yra labai irzlus ar temperatūra pakyla virš 38,9 laipsnių C;
bet kokio amžiaus vaiko temperatūra pažastyje yra 39,4 laipsniai C arba aukštesnė;
pasikartoja temperatūros pakilimai, nors ir trunkantys keletą valandų bei nesant kitų simptomų ir tokia būklė tęsiasi 7 d. ar ilgiau;
karščiuojančiam kūdikiui ar vaikui pasireiškė traukuliai;
karščiuojančiam kūdikiui ar vaikui ant odos atsirado naujų bėrimų;
karščiuojantis vaikas serga lėtinėmis plaučių, širdies, kraujo ar kitomis ligomis;
temperatūra nekrinta nuo ją mažinančių vaistų;
kai tėvams kyla klausimų, kaip gydyti sergantį vaiką, arba vaiko būklė kelia nerimą.
Kreiptis į šeimos gydytoją karščiuojantis suaugęs ligonis turėtų, jeigu neseniai buvo gydytas ligoninėje, jam buvo atlikta operacija, yra taikoma chemoterapija arba asmuo vartoja imuninę sistemą slopinančius vaistus, taip pat besilaukiančioms moterims bei pacientams, kuriems yra diagnozuotos lėtinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, širdies, kraujo ar onkologiniai susirgimai, arba neseniai buvo įsisiurbusi erkė.
„Pasitarti su savo gydytoju vertėtų ir tais atvejais, kai karščiuojant pasireiškia tokie simptomai, kaip naujas bėrimas, dusulys, apsunkęs kvėpavimas, stiprus galvos ar kaklo skausmas, traukuliai ar sumišimas, stiprus pilvo, nugaros, šonų skausmas. Kreiptis į gydymo įstaigą visada naudinga, kai pasireiškia bet kokie pacientui nerimą keliantys simptomai ar kyla abejonių, kaip tinkamai gydytis“, – pabrėžia šeimos gydytoja.
Kada reikėtų mušti temperatūrą vaistais?
Gretutinėmis ligomis nesergantiems ir vyresniems nei 3 mėn. kūdikiams ir vaikams, kurių rektalinė temperatūra mažesnė nei 38,9 laipsniai C, rutiniškai mušti temperatūros vaistais nėra būtina. Aukštesnė kūno temperatūra reikalinga tam, kad imuninė sistema galėtų susidoroti su infekcija. Visgi, karščiavimas gali sekinti, mažasis pacientas gali jaustis irzlus, pavargęs, todėl vertėtų pasirūpinti, kad sergantysis galėtų ilsėtis tiek, kiek nori. Taip pat labai svarbu užtikrinti pakankamą skysčių suvartojimą – gerti reikia tiek, kad šlapimas būtų skaidrus.
„Tėveliams svarbu įsidėmėti, kad visi karščiuojantys kūdikiai iki 3 mėn. amžiaus turėtų būti apžiūrėti gydytojo, prieš nusprendžiant mažinti jų temperatūrą vaistais. Taip pat gydytojo apžiūra naudinga ir visiems kūdikiams iki 6 mėn. Tiek vaikai, tiek suaugę pacientai karščiuodami gali jausti kūno, raumenų skausmus, vaikai gali atsisakyti gerti – tokiais atvejais galima mažinti kūno temperatūrą vaistais siekiant pagerinti ligonio savijautą, net jeigu ji nėra labai aukšta“, – atkreipia dėmesį O. Šepetienė.
Paprastai vaistai temperatūrą sumažina 1–1,5 laipsnio C, todėl vartoti papildomas vaistų dozes tam, kad pavyktų ją numušti iki normalios, nėra reikalinga.
„Vaistai nuo temperatūros yra saugūs, jeigu jie vartojami tinkamai, laikantis gydytojo ar vaistininko suteiktų ar informaciniame lapelyje nurodytų rekomendacijų. Temperatūrai ir skausmui mažinti turėtų būti pasirenkamas paracetamolis arba ibuprofenas. Tėvams svarbu įsidėmėti, kad iki 18 m. amžiaus vaikams negalima temperatūros mažinti aspirinu, nes jis gali lemti sveikatai pavojingą Reye sindromą“, – sako šeimos gydytoja.
Naudinga atsiminti, kad vartojant vaistus, kai temperatūra nėra aukšta, galima užmaskuoti tikrąjį jos dydį ir simptomus, kurie gali signalizuoti apie ligos priežastis ar sunkesnę eigą, todėl svarbu atidžiai stebėti savijautą, o kylant klausimams – pasitarti su savo šeimos gydytoju.