Vis dėlto gydytojai vieningai sutaria – priklausomybė išsivysto nuo savigydos, todėl tokius vaistus vartoti reikia labai atsargiai ir tik taip, kaip juos paskyrė gydytojas.
Nueiti į parduotuvę tapo neįmanoma užduotimi
„Baigiau mokslus, vėliau, kadangi turėjau nerimo sutrikimus, pradėjau lankytis pas gydytojus. Jie pradėjo rašyti man vaistus – vienus, kitus, trečius. Raminamuosius keitė antidepresantai, juos vėl keitė raminamieji. Kai pradėjau vartoti vaistus, pastebėjau, kad kažkas negerai su sveikata. Iš pradžių jie veikė, depresija baigėsi, bet vėliau pradėjo blogėti. Kreipiausi dėl nerimo, įtampos. Tie vaistai darė žalą, tačiau juos gėriau iki tol, kol nebegalėjau normaliai gyventi, atmintis pasidarė tragiška, nebegalėjau susikaupti“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak vyro, vėliau iš kolegų, kurie taip pat vartojo šiuos vaistus, sužinojo, kad nustojus gerti šiuos vaistus, žmogus išgyvena didelę abstinenciją – kaulų laužymą, pykinimą, įvairius skausmus, nemigą.
„Apie šalutinius vaistų poveikius niekas neįspėjo, tik išrašė ir liepė gerti. Mano nuomone, visa sistema iš esmės yra supuvusi. Gydytojai nuo šių vaistų nori gydyti kitais vaistais – nuo vienų nuodų prie kitų. Šiuo metu aš irgi blogai jaučiuosi, didžiulis silpnumas, kaulų laužymas, pykinimas, vairuoti, susikaupti ir dirbti sunku“, – pasakojo vyras.
Nuo praėjusių metų rugpjūčio Marius vaistų vartojimą, pagal gydytojo sudarytą schemą, stengiasi mažinti. Tačiau, pasak pašnekovo, sveikatos pokyčių nelabai pastebintis, nors vienu metu vaistų nebevartojo išvis.
„Vienu metu jau buvau metęs visus vaistus, tačiau nesusitvarkiau su įtampa, nuėjau pas gydytojus ir vėl jų gavau. Žmonės, kurie nėra susidūrę su šita liga, kad ir artimiausi šeimos nariai, nesupranta, ką tenka patirti. Tokius paprastus dalykus, kaip nueiti į parduotuvę, pasivaikščioti, sportuoti, pasigaminti maisto – pasidaryti beveik nebeįmanoma. Daugiausia kaltės matau farmacijos kompanijose“, – kalbėjo pašnekovas.
Svarbu norėti ir stengtis išgyti
Pasak gydytojos psichiatrės, psichoterapeutės Ramunės Mazaliauskienės, priklausomybė benzodiazepinams, kurių yra raminamuosiuose vaistuose, gali vystytis pastebėjus, kad jie greitai ir efektyviai sumažina nerimą, o žmogus tokiu atveju gali užsiimti savo kasdienine veikla.
„Pastebėjau, kad net tie mano pacientai, kurie teigia nenorintys vartoti vaistų, benzodiazepinų tarsi „nepriskiria“ vaistams ir nemato problemos, kad juos vartoja kelis kartus per savaitę. Tie keli kartai greitai tampa pastoviu vartojimu, dozė vis didėja, vaistas veikia trumpiau, vystosi priklausomybė. Priklausomybę turinčio paciento vietoje bandyčiau vis tiktai gydyti pagrindinį susirgimą – tą, dėl kurio buvo skiriami vaistai. Tam gali reikėti tų pačių antidepresantų bei nemedikamentinių gydymo priemonių, pvz. psichoterapijos.
Kartu, savaime suprantama, reikia gydyti ir pačią priklausomybę. Mano patarimas būtų nenustoti bandyti – abu sutrikimai yra tikrai gerai gydomi moderniomis gydymo priemonėmis. Tam reikia kantrybės, nes psichikos sutrikimų gydymas dažnai yra ilgas, bei asmeninio nusiteikimo, nes reikės ir paties žmogaus pastangų, ypač sprendžiant priklausomybės problemą“, – patarė R. Mazaliauskienė.
Benzodiazepinai ir kai kurie raminamieji vaistai yra skiriami ne tik psichiatrų, tačiau ir šeimos gydytojų. Pasak R. Mazaliauskienės, tai nėra blogai, nes tokia sistema didina pagalbos prieinamumą.
„Psichiatrai antidepresantus skiria pagal indikacijas, t. y. tais atvejais, kai yra sutrikimai, kuriuos reikia gydyti antidepresantais. Jų, deja, yra, ir niekaip nesuprantu tų, kurie galvoja, kad turėdami smegenis negali turėti su smegenų veikla susijusių sutrikimų. Kalbant apie kitus organus tokių dvejonių kaip ir nekyla?
Gydytojai psichiatrai benzodiazepinus skiria rečiau negu kai kurių kitų sričių specialistai; dažnai gydymo pradžioje ar paūmėjimų metu, kai reikia slopinti nerimą. Dažniausiai kartu skiriamas gydymas kitais medikamentais, skiriamos ar rekomenduojamos psichosocialinės pagalbos priemonės. Žmogus, patekęs pas gydytoją psichiatrą, turi galimybę gauti visą paslaugų spektrą, kai medikamentinė pagalba yra tik dalis individualaus gydymo plano. Benzodiazepinų problema yra dažnai susijusi su pastoviu prašinėjimu pas gydytoją vaistų „miegui“. Deja, tas specialistas, į kurį kreipiamasi, retai kada būna psichiatras“, – kalbėjo gydytoja.
Psichiatrė sako, jog bet kokių priklausomybių atsikratyti sunku, tačiau tikrai įmanoma. Benzodiazepinų vartojimas dažnai suteikia trumpalaikį, labai malonų pojūtį – nerimo sumažėjimą, įtampos ir su ja susijusių simptomų susilpnėjimą ar pilną išnykimą. Pasak gydytojos, kai kurie žmonės priklausomybės atsikrato pakankamai lengvai. Kitiems prireikia specialistų pagalbos – skiriant kitus vaistus, taikant psichoterapines priemonės ir t. t. Tretiems reikia gydymo ligoninėje. Svarbiausia žinoti, kad pagalba visada yra, tačiau gydant priklausomybę labai svarbus ir paties žmogaus sprendimas gydytis.
„Nemanau, kad antidepresantus galime pakeisti kažkuo, jei kalbame apie sunkias depresijas. Tačiau tais atvejais, kai depresija lengva, susijusi su įvairiomis psichologinėmis ar socialinėmis priežastimis, galima galvoti apie kitokias priemones. Kaip specialistė, esu linkusi rekomenduoti psichoterapiją – individualią ar grupinę, tačiau žinau, kad daugelis žmonių puikiai supranta, kas galėtų turėti teigiamos įtakos jų psichinei sveikatai. Režimas, veiklos sureguliavimas, sportas – tai tik kelios iš tokių priežasčių“, – patarė R. Mazaliauskienė.
Lietuviai vaistais dažnai savivaliauja
Pasak gydytojos, antidepresantų vartojimo problemos Lietuvoje, bent jau remiantis prieinamais duomenimis, nėra. Jų suvartojame mažiau, negu Skandinavijos šalys. Tačiau tai nebūtinai yra gerai.
„Toks mažas jų vartojimas net leidžia daryti prielaidą apie nenustatytas ar netinkamai gydomas depresines būsenas. Kalbant apie raminamuosius vaistus, o tiksliau benzodiazepinus, reikia pripažinti, kad tam tikrų problemų yra. Kai kurie žmonės yra linkę visas problemas spręsti „tabletės pagalba“ – konfliktą su artimaisiais, sunkumus darbe, nemigą nerimaujant dėl rytojaus susitikimo ar susirinkimo. Tokiu atveju rizika priprasti prie vaisto yra didelė.
Spręsti šią problemą reikėtų kompleksiškai. Būtina mažinti psichinių sutrikimų keliamą baimę, šviesti visuomenę apie priemones, kurios pagerina jų psichikos sveikatą bei apie sveikas streso įveikimo priemones. Kartu vertėtų atkreipti dėmesį į tam tikrų ligų savalaikę diagnostiką. Pavyzdžiui, dažnai už daugiametės „atkaklios“ nemigos slypi depresija ar nerimo sutrikimai. Iš specialistų pusės būtina užtikrinti, kad medikamentai būtų skiriami tik tada, kai reikia, o pacientas būtų informuotas apie visas įmanomas nemedikamentinės pagalbos priemones“, – kalbėjo R. Mazaliauskienė.
Psichiatrė pabrėžia, kad visus vaistus galima vartoti saugiai ir be neigiamų pasekmių, jei jie vartojami tada, kai reikia, ir taip, kaip reikia. R. Mazaliauskienė patarė nebijoti klausti savo gydytojo bet kokių klausimų, kurie neramina. Pasak jos, nėra kvailų klausimų, o gydytojai dėl savo specifinio išsilavinimo kartais net nepagalvoja, kad žmogui tokie neaiškumai gali iškilti. Šiuo metu specialistų bendruomenė ruošia padalomąją informaciją pacientams apie saugų benzodiazepinų vartojimą bei galimas alternatyvas jiems.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojas toksikologas Robertas Badaras taip pat pabrėžia, kad svarbiausia laikytis gydytojų paskyrimų ir jokiu būdu nesavivaliauti.
„Labai retai nuo šių vaistų būna priklausomybės problemos, jei jie vartojami taip ir tiek, kiek juos paskyrė gydytojas. Beveik visos priklausomybės vystosi tada, kai atsiranda vienokia ar kitokia paciento savivalė, su labai retomis išimtimis. Žinoma, kartais šių vaistų tiesiog neįmanoma neskirti, nes nėra kito pasirinkimo. Žmonės turi suvokti, kad vaistai vartojami tada, kai yra negerai. Lietuviai vaistus vartoja tikrai labai neatsakingai, tuo mes išsiskiriame iš visos Europos“, – apibendrino R. Badaras.
***
Benzodiazepinai (BZD) – centrinę nervų sistemą slopinantys, „raminamieji“ vaistai. Dažniausiai šie vaistai skiriami esant nerimui ar nemigai. Dėl raumenis atpalaiduojančio poveikio BZD gali būti skiriami malšinti epilepsinius traukulius, kartais naudojami kaip pagalbinė priemonė gydant depresiją ar alkoholio abstinencijos simptomus. Dėl amnezinių ir raminančių savybių šie vaistai kartais skiriami prieš ir/ar po operacijų, nurodoma „Kurk Lietuvai“ programos dalyvių parengtoje analizėje.
Dabartinėse vaistų skyrimo rekomendacijose pabrėžiama, jog BZD turėtų būti skiriami tik kaip pagalbinė ir trumpalaikė (2-4 savaites trunkanti) gydymo priemonė. Šie vaistai yra efektyvūs gydant ūmius nerimo epizodus ar, kai dėl stipraus susijaudinimo, kankina nemiga. Taip pat, BZD gali būti skiriami laukiant atsako į antidepresantus. Vartojant BZD ilgiau nei 2-4 savaites, jų šalutinis poveikis sustiprėja, vystosi fizinė ir psichologinė priklausomybė, jais pradedama piktnaudžiauti. Dėl raumenis atpalaiduojančių ir migdančių savybių padidėja nelaimingų atsitikimų rizika vairuojant, kritimai ir kaulų lūžimai (ypač senyvo amžiaus žmonių tarpe), vystosi kognityviniai sutrikimai. Nutraukus BZD vartojimą, staiga pasireiškia abstinencijos būklės su delyriniais (ūminis praeinantis sąmonės ir kognityvinių(pažinimo) funkcijų̨ sutrikimas) sąmonės sutrikimais, traukuliais, gali ištikti mirtis. Bandymas nutraukti šių vaistų vartojimą sukelia dar didesnį nerimą ir nemigą negu simptomai, kuriuos pacientas jautė prieš paskiriant vaistus.
Į Lietuvoje naudojamų BZD sąrašą patenka klonazepamas, nitrazepamas, estazolamas, triazolamas, midazolamas, diazepamas, chlordiazepoksidas, medazepamas, oksazepamas, klorazepato kalio druska, lorazepamas, bromazepamas ir alprazolamas. Iš aukščiau išvardintų BZD 2017 m. kompensuojami buvo klonazepamas, diazepamas, klorazepato kalio druska, lorazepamas ir nitrazepamas.
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|