Vasarą skyrė aktyviai veiklai – stovykloms, sportui, bendravimui su bendraamžiais ir žinoma, džiaugėsi gyvenimu.
„Esu jau penktoje tinklinio stovykloje, kurią organizuoja sporto mokykla. Praėjusiais metais teko praleisti, o šiemet šeima ir draugai įkalbėjo važiuoti“, – pasakoja Veronika. Ir kaip dera jaunam žmogui, ji turi svajonių ir planų – svajoja apie naujos kartos protezą ir netrukus pasiners į žinių ir mokslo pasaulį, kad pasiruoštų tiksliųjų mokslų studijoms Vilniaus universitete. Šios merginos kovos su klastinga liga istorija jau tapo įkvėpimu kitoms šeimoms ir paaugliams, kurie šiandien kovoja su onkologinėmis ligomis.
Rugsėjis – vaikų kovos prieš vėžį mėnuo. Visą šį, auksinės žuvelės mėnesiu pavadintą laikotarpį kviečiame padėti vėžio paliestiems vaikams ir jų šeimoms. Ypatingos pagalbos prašome Veronikai.
Ateitį siejo su profesionaliu sportu
Besidomintys tinkliniu, be abejo pastebėjo gabią merginą, kuri siekė sporto aukštumų. Veronika iki diagnozės aktyviai sportavo ir žaidė tinklinį, visą savo paauglės laiką po pamokų skyrė šiam sportui bei varžyboms.
„Iki ligos mano gyvenimas buvo kaip įprastos paauglės-sportininkės, kai svarbiausi dalykai buvo mokslai ir tinklinio čempionatai. Vienas iš pagrindinių pomėgių buvo tinklinis, o laisvalaikiu tai spėdavau tik pailsėti, nes sezono metu varžybų būdavo daug“, – pasakoja Veronika ir neslepia, kad aistra sportui, nepaisant ligos, neblėsta, o įgyti įgūdžiai ir išsiugdyta valia padėjo sveikti, įveikti, atrodo neįveikiamas jaunam žmogui, užduotis ir sunkiai bei nuosekliai dirbti, kad galėtų vėl vaikščioti.
Po gražiausių metų švenčių visą šeimą šokiravusi žinia
Diagnozę Veronika išgirdo vos tik sutikus 2021-uosius, praėjus savaitei po Naujųjų metų. Gydytojai merginai nustatė dešinio šlaunikaulio osteosarkomą.
„Pirmiausia pajaučiau skausmą dešinės kojos kelyje, 2020 m. rugsėjį pasidarėme rentgeną poliklinikoje, tačiau jis nieko neparodė ir gydžiau paprastą uždegimą. Vėliau, gruodžio mėnesį, kai treniruotes sustabdė dėl kovido, koja virš kelio labai ištino ir nebegalėjau net nusileisti laiptais ir jau tada nusprendėm darytis magnetinį rezonansą, kuris ir parodė osteosarkomą“, – sako Veronika ir pasakoja apie nueitą sudėtingą gydymo kelią.
„Ligoninėje atsiradome su mama sausio mėnesio vidury, kai ortopedas ėmė biopsiją, kad daugiau sužinotų apie ligą, po kelių dienų diagnozė pasitvirtino galutiniai ir mus pervedė į vaikų onkohematologinį skyrių, kuriame pradėjome pirmo tipo chemoterapiją. Ji, deja, nepadėjo sustabdyti auglio. Ir jau tada mano gydytoja nusprendė pabandyti viską, kad būtų galimybė išsaugoti kuo daugiau kojos, nes visos, kaip tikėjomės pradžioje, jau nepavyks. Ir už tai esu be galo dėkinga savo onkohematologei, kuri įtikino pabandyti antro tipo chemoterapiją, kuri galbūt suteiktų galimybę išsaugoti dalį kojos ir leistų vaikščioti nors su protezu“, – viską, lyg tai būtų įvykę vakar, prisimena Veronika.
Veronika neteko dalies kojos. Vėliau laukė dvi plaučių operacijos, kurios buvo reikalingos dėl metastazių. Vienos iš jų metu net lūžo šonkauliai. Pasak merginos, tuo metu buvo svarbiausia kovoti su klastinga liga. Po sudėtingo gydymo sekė reabilitacija ir ypatinga užduotis – išmokti vaikščioti su kojos protezu.
„Mokytis su juo vaikščioti, iš tikro, labai sudėtinga, skausminga, bet pasak protezuotojo, aš labai greitai mokiausi. Tikriausiai dėl to, kad labai norėjau vėl vaikščioti. Reabilitaciją ėjau jau šių metų žiemą. Kadangi buvau sportininkė, tai dirbau gan stipriai, nes taip buvau įpratusi ir dėl to reabilitaciją praėjau gana greitai“ – pasakoja mergina. Pasak jos, šiame sunkiame kelyje labai padėjo gydytojai ir šeima.
„Gydytojai ir šeima padėjo palaikydami, nes kiek motyvacijos beturėčiau, pasitaikydavo dienų, savaičių, kai išleidi visas emocijas ir atrodo jau nebegali. Tad jų palaikymas tikrai prisidėjo prie pasveikimo. Iš tikro tai labai mus sustiprino. Šiuo metu šeimoje labai branginame kiekvieną akimirką praleistą kartu, esame atviri vieni su kitais ir palaikome bet kokioje situacijoje, patariame bei apsitariame“, – sako Veronika ir jiems dėkoja, kad buvo visada šalia.
„Visiems buvo sunku sužinojus, kadangi anksčiau niekas mūsų aplinkoje su tokia liga nebuvo susidūrę. Pirmosiomis dienomis daugeliui iš mano artimųjų rato buvo sunku patikėti, kad tai vyksta su tuo žmogumi, kuris tiek daug profesionaliai sportavo ir buvo sveikas.“
Liga pakeitė požiūrį į gyvenimą
Visai neseniai atšventusi savo aštuonioliktą gimtadienį, Veronika pasakoja, kad dar prieš gerų pora metų, ji kaip ir kitos paauglės pergyvendavo dėl įvairių smulkmenų ir sako jas puikiai suprantanti: „Iki bet kokio sunkaus įvykio gyvenime, didžiausios problemos yra smulkmenos, bet labai norėčiau joms patarti vertinti kiekvieną akimirką savo gyvenime, branginti šeimą ir siekti savo tikslų, kad ir kokie jie, atrodo, būtų nepasiekiami, nes galų gale viskas yra įveikiama“.
Pasak jos, onkologinė liga privertė greičiau užaugti, rasti jėgų ir įkvėpimo kovoti.
„Liga mano požiūrį į gyvenimą labai stipriai pakeitė, kadangi iš naujo apmąstai, kas yra svarbiausia gyvenime. Jei anksčiau tai buvo geri pažymiai mokykloje ir tinklinio varžybos, tai šiuo metu svarbiausia yra vertinti gyvenimą, buvimą su šeima ir savo sveikatą“, – pasakoja mergina ir sako, kad ją įkvepia kitų žmonių istorijos.
„Kai klausaisi, kokių sunkumų išgyvena žmonės visada pamąstai, kokie mes visi esame stiprūs, tik reikia rasti tą gyvenimo varikliuką, už kurio galima užsikabinti ir laikytis, nepasileisti“.
Siekia padėti kitiems
Paklausta apie svajones, Veronika užtikrintai atsako, kad viena iš jos svajonių – pasiekti didelių aukštumų ir įkvėpti bei padėti tiems, kurie atsiduria panašioje situacijoje.
„Dar labai norėčiau įsigyti protezą su mikroprocesoriumi valdomu kelio sąnariu. Šis protezas yra saugesnis už šiuo metu mano turimą hidraulinį protezą. Naujas protezas būtų patogesnis, nes einant galima būtų keisti judėjimo greitį, judėti įvairiais paviršiais, nevaržomai lipti laiptais, saugiau eiti nuo ir į įkalnę. Šis protezas palengvintų mano kasdienį gyvenimą“, – apie svajones pasakoja ji.
Svajones padės įgyvendinti „Mamų unija“ ir Lietuvos žmonės
Veronikos svajonei išsipildyti reikia didelių finansų, todėl jai pagalbos ranką ištiesė vėžiu sergančių vaikų paramos fondas „Mamų unija“. Veronika visada laukiama viešnia ir šio fondo įsteigtuose šeimų namuose, kuriuose gyvena vėžio paliestos šeimos. „Mamų unija“ įkūrėja Eglė Mėlinauskienė, pasakodama apie merginą ir ypatingą jos kovą su vėžiu bei nueitą kelią sako, kad šios istorijos klausytojais norėtų matyti visus, kurie ieško įkvėpimo, turi neįgyvendintų svajonių ir neranda kelio, kaip nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu.
„Pirmą kartą Veroniką sutikau prieš gerus metus, nors apie jos ligą ir sudėtingą situaciją, sužinojau gerokai anksčiau, jai besigydant ligoninėje ir laukiant vienos sudėtingiausių operacijų – kojos amputacijos. Šiandien žvelgiu į šviesias, skaisčias Veronikos akis, mėgindama suvokti, kokia sunkiai įsivaizduojama stiprybė ir galia slypi šios jaunos merginos širdyje. Ir su nuostaba klausausi, kiek daug per metus ji pasiekė vis dar būdama ligos kelyje ir reabilitacijoje. Kiekvieną kartą apkabindama Veroniką, tikiu, kad ji mus dar nustebins savo pasiekimais, troškimu gyventi, mylėti, išjausti kiekvieną jai dovanoto gyvenimo akimirką, nes jo vertę ji jau pažino“, – sako E. Mėlinauskienė.
Veronikai įsigyti jos norimą protezą galime padėti ir mes. Aukoti galima į sąskaitą nurodant pavedimo paskirtį „VERONIKAI“:
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
Įmonės kodas: 302288579
„Swedbank“, AB
Banko kodas 73000
SWIFT kodas HABALT22
A.s LT 77 7300 0101 4079 5625