Mirtina infekcinė liga buvo diagnozuota, kai mergaitė buvo vos šešių mėnesių amžiaus.
Tada mažylės tėvai buvo perspėti nusiteikti blogiausiam rezultatui – gydytojai perspėjo, kad išgijimo tikimybė tesiekia 10 proc.
Po patirto sepsinio šoko mergaitės kūnas pradėjo mėlynuoti ir chirurgai, neturėdami kitos išeities, buvo priversti amputuoti abi kūdikio kojas ir dalį kairiosios rankos pirštų.
Pensilvanijoje gyvenanti 24-erių metų Aubrielle motina Morgan Marsilio nuogąstavo, kad taip ir neišvys pirmųjų dukrelės žingsnių, tačiau pernai buvo pagaminti specialūs protezai, su kuriais mažylė atkakliai stengėsi įveikti šį vystymosi barjerą.
Nuo pirmųjų bandymų vaikščioti praėjo jau 12 mėnesių. Dabar Aubrielle jau pavyksta savarankiškai žengti keletą žingsnių ir jos motinai šis dukrelės pasiekimas teikia didžiulį džiaugsmą.
„Kai chirurgai priėmė sprendimą amputuoti abi mažylės kojas, mano sielvartui nebuvo ribų“, – prisimena M. Marsilio. – Maniau, kad taip iš jos bus visam laikui atimta galimybė vaikščioti. Negalėjau nė pagalvoti, kad išvysiu pirmuosius Aubrielle žingsnius. Taigi, dabar be galo džiaugiuosi.“
Kaip tvirtina Aubrielle motina, viltis, kad situacija pakryps į gerąją pusę, įsižiebė tada, kai dukrelė sugebėjo savarankiškai atsisėsti. Vėliau ji ėmė šliaužioti ir galop – vaikščioti keliais. Sugebėjimas išsilaikyti ant protezų – tai galutinis mokymosi vaikščioti proceso etapas.
„Kai išvydau pirmuosius Aubrielle žingsnius, širdį užliejo nepaprastas pasididžiavimas savo dukterimi: juk kiti tokio amžiaus vaikai jau vaikšto ir mano mažylė nuo jų neatsilieka. Aubrielle jau iškentėjo daugiau, nei kitiems žmonėms tenka per visą ilgą gyvenimą.
Nepaisant siaubingos patirties, ji atrodo pats laimingiausias iš visų kada nors regėtų vaikų. Ji nepaprastai atkakli. Mano duktė – mano pačios įkvėpimo šaltinis“, – pasakoja M. Marsilio.
Į ligoninė Aubrielle pateko būdama vos šešių mėnesių amžiaus. Į medikus tėvai suskubo kreiptis pastebėję ant mažylės kūno besiformuojančias pūsles.
Dar prieš tai, pastebėjusi neįprastą mažylės elgesį, M. Marsilio pamanė, kad dukrelei, ko gero, kalasi dantys.
Ligoninėje gydytojai skyrė antibiotikų. Deja, mergaitės būklė tik blogėjo. Po patirto sepsinio šoko pašlijo mažylės organų funkcijos.
Vėliau pradėjo kartotis priepuoliai, kūnelis ištino, ant jo išryškėjo violetinės dėmės ir pūslės, mergaitė nebepajėgė pakelti galvos, jai buvo skiriamos neįtikėtinos dozės vaistų.
Kai jos kojų spalva iš rausvos virto tamsiai pilka, gydytojai paskelbė pragaištingąją diagnozę: mergaitei buvo nustatytas meningitas.
Vilčių, kad kūdikį pavyks išgelbėti, beveik nebuvo. Tada gydytojai manė, kad mergaitė neišgyvens nė dienos. Motinai buvo pasakyta, kad jei būtų delsta bent kiek ilgiau, kūdikis jau būtų miręs.
Po trijų savaičių Aubrielle buvo perkelta į kitą ligoninę, kurioje jai buvo amputuotos abi kojos ir kairiosios rankos pirštų galiukai.
Po šešių reabilitacijos mėnesių mergaitę buvo leista pasivežti namo, nors ji vis dar buvo maitinama per vamzdelį, be to, ją prižiūrint reikėjo reguliariai keisti tvarsčius.
„Aubrielle visus mus nustebino. Ji neįtikėtinai sparčiai atsigavo po patirtos ligos ir pasivijo savo bendraamžius: jau po kelių mėnesių jos vystymasis nė kiek neatsiliko nuo kitų tokio amžiaus vaikų raidos. Ypač didelį džiaugsmą Aubrielle teikė vaikščiojimas keliais. Laimingas aplinkui lakstantis vaikas teikė neįtikėtinai daug džiaugsmo“, – pasakoja M. Marsilio.
„Iš pradžių protezai Aubrielle erzino, kadangi ji buvo pratusi nevaržomai „bėgioti“ keliais, o su protezais to daryti buvo neįmanoma“, – aiškina M. Marsilio.
Po kurio laiko Aubrielle vis dėlto pradėjo mokytis vaikščioti su protezais. Kad būtų lengviau, ji atsiremdavo į tam tikrus pagalbinius įtvarus.
Praėjus 12 mėnesių Aubrielle jau gali eiti savarankiškai, nors neretai naudojasi atramomis.
M. Marsilio primygtinai ragina tėvus pasirūpinti, kad vaikai būtų paskiepyti nuo meningito, ir taip apsidrausti nuo tokio košmaro, kurį pačiai teko patirti.
„Tėvai privalo suprasti, kaip svarbu paskiepyti vaikus. Jei nebūtume pasidavę akimirkos sprendimui tuojau pat vežti Aubrielle į ligoninę, mergaitė būtų mirusi, todėl manau, kad turime vadovautis nuojauta ir instinktyviais sprendimais,“ – sako M. Marsilio.