Netikėta diagnozė
Prieš kelerius metus visai netikėtai Algis sužinojo užsikrėtęs pavojingu hepatito C virusu, kuris organizme ilgą laiką tūno tyliai bei jokių simptomų ir nepastebimai kenkia kepenims, ilgainiui sukeldamas kepenų cirozę, o kartais net ir kepenų vėžį. Algiui diagnozuota hepatito C sukelta kepenų cirozė.
„Gydytojai sprendžia, kad viskas prasidėjo nuo tatuiruotės. Darant ją, užsikrėčiau hepatitu C“, – portalui Delfi sakė Algis.
Kadangi kepenų neskauda, apie tai, kad kažkas blogai, Algis suprato iš kojose ir pilvo srityje pradėjusio kauptis vandens.
Po pusmečio nuo diagnozės paskelbimo Algiui pasakė, kad jį išgelbėti gali organų donorystė. Taigi, jis, eidamas 64-uosius metus, buvo užregistruotas į laukiančiųjų organų eilę.
Sveikata sparčiai silpo. Kartais greitoji į ligoninę Algį išveždavo jau netekusį sąmonės.
Pašnekovas atviravo, kad jį lankė ir pesimistiškos mintys: „Man buvo jau beveik 64 metai be 2 mėnesių ir visokių minčių kildavo.
Mažai ko tikėjausi, bet guodė, kad turiu gerą žmoną ir ji labai mane palaikė. Mano daktarė Jolita Jakutienė irgi morališkai labai palaikė, o gali ir Dievas padėjo, nes po pusės metų man pranešė, kad atsirado donoras“.
Atvykus į Santaros klinikas sužinojo, kad dar reikės palaukti 6–8 valandas. Belaukiant operacijos jautėsi taip ramiai, kad net užsnūdo.
Kepenų persodinimo operacija truko apie 10 valandų. Po to dar apie dvi savaites Algis pragulėjo reanimacijos palatoje. Sakė, kad būtų gulėjęs trumpiau, bet 2018 metų liepos pabaiga, kai buvo atlikta transplantacija, buvo labai karštas metas, todėl į paprastą palatą jo perkelti neskubėjo.
Į namus Algį išrašė lygiai po mėnesio, o dar po keleto mėnesių, gruodžio 5-ąją, Algis grįžo į darbą, kur teko kasti sniegą.
„Aš ir dabar dirbu vairuotoju, vežioju medžius, šakas, o žiemą sniegą kasu“, – sakė Algis.
Kieno kepenys Algiui atiteko, jis, kaip ir kiti recipientai, nežino, nes tokia informacija dėl etinių sumetimų nesidalijama.
Tačiau Algis žino, kad to paties donoro dėka buvo išgelbėti dar penki žmonės: du gavo inkstus, du – akių ragenas, o vienas – 28 metų Mantas – širdį.
Širdis atsirado pačiu laiku
Mantas, kuris dalyvavo toje pačioje Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) surengtoje spaudos konferencijoje apie donorystės svarbą „Tieskime tiltus gyvenimui“, pasakojo, kad persodinti širdį jam prireikė dėl širdies ydos.
„Širdies yda buvo nustatyta paauglystėje ir palaipsniui būklė prastėjo. Mintyse kažkur buvo ta žinia, kad kažkada, tikėtina, reikės transplantacijos, tik nebuvo aišku, kada taip nutiks: po 5, po 10 ar po 20 metų“, – pasakojo Mantas.
Būklei prastėjant, Mantas pateko į laukiančiųjų donorinės širdies sąrašus, o kai tinkamo donoro neatsirado, buvo prijungtas dirbtinės širdies aparatas.
„Su dirbtinės širdies aparatu gyvenau 3 metus, o jam staiga sugedus, įvyko stebuklas ir per 4 dienas atsirado donoras. Dabar jau daugiau nei 6 metus turiu donoro širdį“, – kalbėjo Mantas.
Likimo dovanos taip ir nesulaukė
Ir Algis, ir Mantas yra be galo dėkingi ir donoro artimiesiems, sutikusiems su organų donoryste, ir gydytojams, kurie ne tik užtikrino sklandžias transplantacijas, bet ir toliau rūpinasi organus gavusių recipientų sveikata.
Deja, ne visi žmonės sulaukia donoro. Kai kurie miršta, taip ir nesulaukę tokios neįkainojamos dovanos.
Taip, deja, nutiko menininkės Austėjos Šeputės tėčiui. Austėjai iki šiol apie tai kalbant kaupiasi akyse ašaros.
„Mano tėtis laukė širdies turbūt daugiau negu dvejus metus ir, deja, nesulaukė. Bet labai džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie ją gauna“, – sakė A. Šeputė.
Sunkią netektį jai padėjo išgyventi Vilniaus dailės akademijoje sukurtas magistro darbas – projektas „Koks tavo planas B“, kurio tikslas – per meną skatinti susimąstyti apie organų donorystės svarbą.
Menininkė džiaugėsi, kad po šios parodos, aplankiusios ne vieną parodų salę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ji sulaukė nemažai teigiamų žinučių ir netgi prisipažinimų, kad kaip tik šio projekto dėka kai kurie žmonės apsisprendė išsiimti „Donoro kortelę“.
Organų per metus sulaukia tik maždaug kas antras
Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Audronė Būziuvienė pasakojo, kad kiekvieną dieną Europoje net 48 tūkst. recipientų yra įtraukiami į laukiančiųjų organų sąrašą. Kasmet Europoje atliekama 39 tūkst. transplantacijų. Dėl vieno sutikimo paaukoti organus donorystei, Europoje galima išgelbėti net 8 kitų žmonių gyvybes.
„Europoje tai yra 8, nes jie atlieka ir žarnyno transplantacijas. Lietuvoje yra 7, nes mes kol kas žarnyno transplantacijos neatliekame“, – patikslino A. Būziuvienė.
Šiuo metu Lietuvoje organų transplantacijos laukia 357 žmonės, tarp jų – net 21 vaikas. Lietuvoje 4 žmonės šiuo metu laukia plaučių, 50 širdies, 3 širdies ir plaučių komplekso, 99 kepenų, 133 inksto, 1 – kasos ir inksto komplekso ir 167 žmonės laukia ragenos.
„Per metus Lietuvoje atliekama apie 200 transplantacijų, o laukiančių yra 500. Tai reiškia, kad vos pusė laukiančių per metus jų gali sulaukti“, – pastebėjo A. Būziuvienė.
Smegenų mirties konstatavimas
Organų donorystės procese dalyvauja be galo daug žmonių: pradedant medikais, laboratorijos specialistais, baigiant NTB koordinatoriais ir donorinius organus padedančiais pervežti greitųjų, policijos, net karinių oro pajėgų ar pasienio apsaugos pareigūnais, gabenančiais gyvybes gelbstinčius krovinius ir sraigtasparniais.
Organų donorystė prasideda donorinėse ligonėse, kurių Lietuvoje yra 23. Nuo pernai metų visos donorinės ligoninės suskirstytos į tris regionus: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos.
Tiesa, ne visi mirusieji žmonės, net ir davę sutikimą organų donorystei, po mirties gali tapti organų donorais.
Per metus Lietuvoje užregistruojama per 40 tūkst. mirčių, bet tik 150 iš jų yra tokios, kuomet žmogų ištinka smegenų mirtis. Tik tokie žmonės, kuriems registruojama smegenų mirtis, gali tapti organų donorais.
Potencialius donorus identifikuoja ligoninių reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose dirbantys gydytojai anesteziologai-reanimatologai.
Kaip pasakojo Vilniaus universieteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja anesteziologė-reanimatologė Greta Kygaitė, smegenų mirtis konstatuojama atlikus tam tikrus labai griežtai reglamentuotus tyrimus ir testavimus, kurie gali parodyti smegenų mirties požymius. Vėliau sušaukiamas smegenų mirties konsiliumas, kuriame dalyvauja trys skirtingi gydytojai, priimantys sprendimą, kad smegenys jau nebefunkcionuoja ir žmogus yra miręs.
Anot VUL Santaros klinikų gydytojo anesteziologo-reanimatologo Vismanto Gritėno, galutinai smegenų mirtis yra patvirtinama instrumentiniais tyrimais, tokiais, kaip cerebrinė angiografija, kuomet suleidus kontrastinę medžiagą įvertinama smegenų kraujotaka.
Dabar dažniausia smegenų mirties priežastis – ligos
VUL Santaros klinikų gydytoja anesteziologė-reanimatologė Indrė Lapinskienė pasakojo, kad dažniausiai smegenų mirtį sukelia kažkokios kritinės būklės, tokios kaip trauma arba struktūrinė galvos smegenų patalogija, tarkime prikraujavimas į galvos smegenis, hemoragija, insultas.
„Iš tikrųjų insultas dabar turbūt yra dažniausiai pasitaikanti galvos smegenų patologija. Anksčiau mes kalbėdavome apie galvos traumas. Tai buvo turbūt dažniausi pacientai pas mus.
Dabar, kai yra daugiau saugos priemonių automobiliuose, kurios mus apsaugo nuo didžiosios dalies traumų, pagrindinėmis priežastimis tapo insultai ir hemoragijos – tai yra ūmūs, staigūs dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms pasitaikantys pažeidimai galvos smegenyse“, – kalbėjo gydytoja I. Lapinskienė.
Išsaugoti organus yra nelengva užduotis
Tiesa, sulig paciento smegenų mirtimi, gydytojų anesteziologų-reanimatologų darbas su potencialiu donoru nenutrūksta. Reikia dėti visas įmanomas pastangas, kad organai, tinkami donorystei, būtų išsaugoti ir donoras būtų paruoštas.
Respublikinės Vilniaus universiteto ligoninės gydytoja anesteziologė-reanimatologė Daiva Čičiškinienė pasakojo, kad dažnai, traumos ar insulto metu įvykus dideliems pakitimams galvos smegenyse, išsiderina ir visos kitos organų sistemos: širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, endokrininė ir pan.
„Su kiekviena minute medikų pastangų [išsaugoti organų veiklą] reikia vis daugiau. Yra net buvę atvejų, kai artimieji prašė gelbėti žmogų, kad jis galėtų kažkam kitam padėti, bet mums to suvaldyti nepavyko. Taigi, gali būti ir tokių atvejų, ka nepavyksta išlaikyti, kad žmogus taptų organų donoru“, – atsiduso gydytoja D. Čičiškinienė.
Ne visi žmogės gali tapti organų donorais
Gydytojai džiaugiasi, kad neretai artimieji sutinka, kad žmogaus, kurį ištiko smegenų mirtis, organai būtų paaukoti kitiems. Vis daugiau žmonių yra išreiškę ir savo sutikimą po mirties būti organų donorais.
Tiesa, net ir įvykus smegenų mirčiai, yra tam tikrų kontraindikacijų, dėl kurių žmogaus organai donorystei yra netinkami.
Klaipėdos regiono donorystės paslaugų centro vadovė- koordinatorė gydytoja anesteziologė-reanimatologė Diana Palepšaitienė pasakojo, kad yra septynios absoliučios kontraindikacijos organų donorystei, tarp jų yra onkologinės, nežinomos kilmės ligos, intraveninės būklės, tokios kaip narkomanija.
Ypatingi metai Lietuvai
Šie metai Lietuvai yra ypatingi. Mūsų šaliai patikėta ypatinga garbė organizuoti šių metų Europos organų donorystės dieną. Ta proga spalio 3–5 dienomis Lietuvoje vyks daug renginių apie organų donorystę.
Apie organų donorystės svarbą informuos Tarptautiniame Vilniaus oro uoste atsirasiančios socialinės reklamos, Lietuvoje bus rengiama didžiulė konferencija organų donorystės tema.
Lietuvos miestų ir miestelių svarbūs objektai donorystės dienos proga nušvis žalia – organų donorystės – spalva, o pacientų organizacija „Gyvastis“ kaip ir kasmet spalio 4 dieną sukvies visus uždegti žvakutes organų donorams atminti.