Nauji eksperimentai bando kiekybiškai įvertinti 2015–2017 m. tyrimų rezultatus, kurie rodo, kad pagrindinis vėžio atsiradimo veiksnys – atsitiktinai iškritusi „bloga korta“ kartu su paveldimais genetiniais polinkiais ir aplinkos kancerogenais. Nepriklausoma komanda šį mėnesį pademonstravo, kad normaliame audinyje pasitaiko mutavusių ląstelių grupių, iš kurių dalis pasižymi genetinėmis klaidomis, būdingomis vėžiui. Tai dera su dabartiniu supratimu, kad vėžys prasideda tada, kai ląstelės įgyja genetinių mutacijų kombinaciją, leidžiančią joms nevaldomai plisti.
Reakcija į „blogą kortą“ buvo ne tiek mokslinė, kiek moralinė. „StatNews“ pranešė, kad šie rezultatai gali reikšti, jog „prevencinės pastangos, pradedant metimu rūkyti ir baigiant aplinkos valymu, yra iš esmės beprasmiškos“. Naujame „Science Magazine“ straipsnyje rašoma: „Daugelis mokslininkų straipsnį užginčijo... nes manė, kad jis pernelyg pabrėžia vėžio atsitiktinumą ir sumenkina bandymus užkirsti jam kelią.“
Tokia pralaimėtojo pozicija šiek tiek primena vengimą segtis saugos diržą, nes juk vairavimas niekada nėra 100 proc. saugus. Tačiau apie atsitiktinumą galima mąstyti ir konstruktyviau: ne kaip apie priežastį atsisakyti rizikos mažinimo, bet kaip apie priežastį išlikti budriems ir tęsti tyrimus.
Žinant atsitiktinumo vaidmenį, galbūt dažnesnis iš mūsų parodys gydytojui tą nedidelį gumbelį ar dėmelę tarp kojos pirštų, kuri atrodo keistai, nors tas odos lopinėlis niekada nemato saulės. Aš nerūkau, tačiau sužinojusi, kad 15 proc. atvejų plaučių vėžiu suserga žmonės, kurie niekada nerūkė, greičiausiai rimčiau reaguosiu į nuolatinį krūtinės skausmą ar kosulį, kuris iš tiesų gali reikšti plaučių vėžį. Atsitiktinumo pripažinimas galėtų išgelbėti ne vieną gyvybę.
Remiantis naujausiu tyrimu, paskelbtu šį mėnesį žurnale „Science“, sunku pasakyti, ar sveikų audinių mutacijos iš dalies buvo sukeltos aplinkos veiksnių, ar iš esmės tebuvo atsitiktinės kopijavimo klaidos, tačiau rezultatai rodo, kad pagrindinis rizikos veiksnys – paprasčiausias organizmo senėjimas. Kaip vienas iš straipsnio autorių rašė dar 2015 m., kuo ilgesnė kelionė, tuo didesnė nelaimingo atsitikimo tikimybė, net jei segėsite saugos diržą.
Rezultatai sykiu suteikia vilties ir ragina būti apdairiems. Masinio tikrinimo šalininkai pastaraisiais metais sulaukė atkirčio po skandalų, kurie pademonstravo, jog prostatos ir krūties vėžio prevencinės programos daugelį žmonių privertė kęsti sunkų, gyvenimą pakeičiantį gydymą, nors jų navikai greičiausiai nebūtų išplitę.
Faktas, kad su vėžiu siejamos mutacijos egzistuoja normaliuose audiniuose, gali apsunkinti bandymus išpopuliarinti paprastus kraujo tyrimus, kuriais būtų galima aptikti įvairių rūšių vėžį. Nebeaišku, ką laikyti normalumu. Galbūt iš tiesų yra normalu palaipsniui artėti prie vėžio.
Jei taip, nieko čia nepadarysi. Tačiau medicinos technologijos geba kur kas daugiau. Pavyzdžiui, vėžio gydymą gali palengvinti ankstyva intervencija. Pagalvokite apie kolonoskopijų sėkmę, kai gydytojai gali pašalinti potencialiai pavojingus polipus ir niekas jų nepasigenda. Tas pats tinka ir ikivėžinių odos pažeidimų šalinimui.
Gyvūnams, kuriems būdingas neįprastai mažas sergamumas vėžiu, irgi pasitaiko atsitiktinių mutacijų, tačiau evoliucija rado būdų tai išspręsti. Pavyzdžiui, drambliai turi papildomų tam tikro geno, vadinamo p53, kopijų – jis koduoja DNR atkūrimo sistemą, todėl drambliams turi labai nepasisekti, kad susirgtų vėžiu. Vieną dieną mokslininkai galbūt pritaikys šią dramblių supergalią ir mums.
Šie ir panašūs medicinos pasiekimai kovos su atsitiktine „bloga korta“, o tai reiškia, kad žmonių sėkmė gali atsidurti jų pačių rankose.