„Epilepsija gali susirgti bet kas: vaikai, suaugusieji, kūdikiai, garbaus amžiaus žmonės, vyrai, moterys, visų tautybių ir rasių žmonės. Tai – viena dažniausių lėtinių neurologinių ligų. Deja, bet daliai sergančiųjų epilepsijos priežastis lieka neaiški – atlikęs reikiamus tyrimus gydytojas ne visada gali nustatyti, kodėl pacientui prasidėjo priepuoliai“, – pasakoja neurologė B. Viesulaitė.
Kas sukelia epilepsiją?
Gydytoja sako, kad pagal priežastinius veiksnius epilepsija skirstoma į struktūrinę, genetinę, infekcinės, imuninės ir nežinomos kilmės. Struktūrinė epilepsija atsiranda dėl įgimtos ar įgytos struktūrinės smegenų pažaidos, pavyzdžiui, galvos smegenų traumos ar auglio.
Mokslininkai yra susieję keletą epilepsijos tipų su konkrečiais genais, tačiau daugeliu atvejų jie tik prisideda prie ligos atsiradimo – jos gali ir nesukelti, jeigu nedalyvauja kiti veiksniai. Kitaip tariant, yra tikimybė, kad tam tikri genai lems žmogaus jautrumą aplinkos veiksniams, galintiems išprovokuoti priepuolį. Pavyzdžiui, vaikai, kurių tėvai serga epilepsija, gali susirgti šia liga, bet tikimybė, kad taip nutiks, nėra didelė. Infekcinės kilmės epilepsija gali išsivystyti sergant ligomis, kurios pažeidžia smegenis, pavyzdžiui, ŽIV ar įgimta citomegalo viruso infekcija. Imuninės kilmės epilepsiją sukelia autoimuniniai smegenų uždegimai.
„Epilepsijos diagnozė įprastai nustatoma tada, kai pacientui pasireiškia bent du neprovokuoti – neturintys priežastinio ryšio su išoriniu veiksniu – priepuoliai, kuriuos skiria didesnis nei 24 valandų tarpas. Kai priepuolį sukėlusi priežastis yra aiški, pavyzdžiui, buvusi galvos smegenų trauma ar patirtas insultas, o elektroencefalogramoje registruojami epilepsijai būdingi pokyčiai, diagnozei patvirtinti pakanka ir vieno priepuolio“, – sako gydytoja neurologė B. Viesulaitė.
Elektronecefalografija – tyrimas, kurio metu ant galvos uždėtais elektrodais yra registruojamas smegenų elektrinis aktyvumas, panašiai, kaip širdies elektrinė veikla užrašoma elektrokardiogramoje.
Ligos klinikinių išraiškų – daugybė
B. Viesulaitė sako, kad epilepsijos priepuolius sukelia nenormalus grupelės smegenų žievės nervinių ląstelių (neuronų) aktyvumas – staigūs ir stiprūs elektriniai iškrūviai, kurie trumpam paveikia žmogaus išvaizdą ar veiksmus. Priklausomai nuo to, kokioje galvos smegenų srityje priepuolis prasideda ir ar šis nenormalus elektrinis aktyvumas išplinta į kitas sritis, skiriasi ir jo klinikinė išraiška.
Daugelis žmonių epilepsiją tapatina su traukuliais, tačiau viso kūno traukuliai yra tik viena iš ligos išraiškų, nes priepuolis gali paveikti bet kurį procesą, kurį koordinuoja smegenys. Jeigu priepuolis įvyksta toje smegenų srityje, kuri yra atsakinga už veido ir rankos motoriką, pasireikš priešingos pusės veido ir rankos trūkčiojimai, jeigu zonoje, atsakingoje už regą – regos fenomenai ir t.t.
Epilepsija gali pasireikšti ir įvairiais jutiminiais fenomenais, kurie paprastai trunka kelias sekundes, pavyzdžiui, laipsnišku vienos kūno pusės nutirpimu, apimančiu „Déjà vu“ jausmu, keisto skonio burnoje pojūčiu.
Trumpalaikis „atsijungimas“ nuo aplinkos, kai žmogus trumpam tarsi sustingsta, kalbinamas nereaguoja, o po keleto minučių atsigauna ir net nesupranta, kad buvo sutrikusi sąmonė – dar viena epilepsijos klinikinė išraiška. Kartais tokių epizodų metu gali būti stebimi nevalingi, besikartojantys automatizuoti judesiai, pavyzdžiui, čepsėjimas, rankų trynimas, vaikščiojimas ratu, kurių žmogus neprisimins dėl sutrikusios sąmonės.
„Jei epilepsinis aktyvumas apima visas smegenis, įvyksta išplitę priepuoliai, medicinine kalba vadinami generalizuotais – žmogus gali patirti viso kūno traukulius, absansus, mioklonijas“, – pasakoja neurologė.
B. Viesulaitė sako, kad vaikų epilepsija, ypač kūdikių, skiriasi nuo suaugusiųjų ne tik klinikine išraiška, bet ir būdingais pakitimais encefalogramoje. Kai kurie vaikystės epilepsijos sindromai yra sunkūs, susiję su sulėtėjusia psichomotorine raida, iš kai kurių vaikystės epilepsijos formų tiesiog „išaugama“ – pasiekus tam tikrą amžių, priepuoliai nebesikartoja ir medikamentinis gydymas nėra reikalingas.
Paskyrus gydymą daugeliui pacientų priepuoliai išnyksta
Neurologė sako, kad diagnozavus epilepsiją, gydytojo užduotis yra parinkti tokį gydymą, kuris užkirstų kelią priepuolių pasikartojimui. Dažniausiai epilepsija pradedama gydyti vaistais, kurie parenkami atsižvelgiant į priepuolių tipą, paciento amžių, lytį ir gretutines ligas.
„Maždaug pusei pacientų priepuoliai nesikartoja paskyrus pirmą vaistą, dar maždaug 10 proc. – paskyrus antrą vaistą ar keleto jų derinį. Tai reiškia, kad sėkmingai ligą kontroliuoti pavyksta dviem trečdaliams pacientų. Įvertinus konkretaus paciento situaciją, jei priepuoliai vartojant vaistus nesikartoja, gydytojas, pasitaręs su pacientu, gali priimti sprendimą palaipsniui mažinti vaisto dozę ir bandyti nutraukti jo vartojimą, tačiau niekada negalime būti tikri, kad priepuoliai neatsinaujins.
Palyginti neseniai neurologijoje buvo pasiūlytas naujas terminas „atsitraukusi epilepsija“ – jis naudojamas situacijai apibūdinti, kai priepuoliai nesikartoja bent 10 metų ir bent 5 metus nebevartojami vaistai nuo epilepsijos“, – teigia B. Viesulaitė.
Gydytoja sako, kad trečdaliui pacientų skiriant įvairius vaistus ir jų derinius nepavyksta pasiekti visiško priepuolių išnykimo. Tokiu atveju konstatuojama gydymui vaistais atspari epilepsija ir pacientas nukreipiamas į specializuotą centrą, kuriame svarstomos kitos gydymo galimybės – chirurginis epilepsijos gydymas ar klajoklio nervo stimuliacija.
Į kokius ženklus atkreipti dėmesį?
B. Viesulaitės teigimu, sergantiems epilepsija priepuolius gali provokuoti miego trūkumas, pervargimas, emocinė įtampa, karščiavimas, pamiršti išgerti vaistai, staigus jų nutraukimas, alkoholio vartojimas, o kai kuriems – mirksinčios šviesos.
„Jeigu įvyko pirmasis gyvenime traukulių priepuolis, po įprastinės epilepsijos atakos žmogus neatgauna sąmonės, nekvėpuoja, priepuolį patyrė karščiuojantis žmogus ar pajutęs staigų ir stiprų galvos skausmą, priepuoliai kartojasi vienas po kito, epilepsijos ataka tęsiasi ilgiau nei 5 minutes (ar ilgiau nei įprastai) – būtina nedelsiant kreiptis skubios medicininės pagalbos. Ji reikalinga ir tada, jeigu priepuolį patiria nėščia moteris, jo metu žmogus susižeidžia ar praėjus valandai išlieka suvokimo sutrikimas“, – įspėja gydytoja neurologė.
B. Viesulaitės teigimu, dažniausios epilepsijos priepuolių komplikacijos yra traumos. Pacientai susižeidžia priepuolio metu krisdami – susitrenkia galvą, kitas kūno dalis, gali patirti kaulų lūžius. Jei priepuolio metu pacientui sutrinka sąmonė, orientacija, jis gali nusideginti, gamindamas valgyti, nuskęsti ir t. t.
„Sergančių epilepsija mirštamumas yra 2–3 kartus didesnis nei ja nesergančių. Tai dažniausiai susiję su lydinčiomis ligomis ar per priepuolius patiriamomis traumomis. Mirties riziką didina ir epilepsinė būklė, kai traukulių priepuolis užsitęsia daugiau nei 5 minutes ar jie kartojasi, o pacientas tarp priepuolių neatgauna sąmonės“, – sako gydytoja.
Jaučiamos emocinės ir socialinės pasekmės
Besikartojantys priepuoliai ar pati epilepsijos diagnozė sukelia emocines ir socialines pasekmes. Dėl to, kad liga yra neprognozuojama, gali atsirasti baimė būti su kitais žmonėmis ar likti vienam namuose, nemažai pacientų išgyvena nerimą ir depresiją. Be to, epilepsijos diagnozė apriboja ir vairavimo teisę – Lietuvoje vairuoti B kategorijos transporto priemonę leidžiama tik tam asmeniui, kuris vienerius metus nepatiria jokių priepuolių.
„Norint išmokti gyventi su liga, pirmiausia reikia ją pažinti ir priimti, o tai tikrai nėra lengva. Labai svarbus yra artimųjų supratimas ir palaikymas. Liga nesirenka žmogaus, ji tiesiog ištinka. Padėti gali ne tik gydytojas, bet ir psichologai, epilepsija sergančių pacientų organizacijos, kurios teikia visokeriopą pagalbą“, – sako gydytoja neurologė Bernadeta Viesulaitė.