„Gyvenau aktyvų gyvenimą: dirbau, važinėjau, keliavau. Galvojau, gal svorio priaugau, gal mano rūbai per maži ir kažkokias panašias priežastis sau įvardinau.
Kol vieną dieną, esu trynukų mama, vienas iš mano berniukų netyčia neįspyrė man į krūtinę ir neatsirado mažas gumbelis. Pagalvojau, kad čia jau rimta priežastis pasitikrinti, nes tikrai kažkas vyksta“, – pasakojo jauna moteris.
Išsitirti J. Klyvienė nuvyko į privačią kliniką. Ten iškart pasiūlė kreiptis į Nacionalinį vėžio institutą (NVI), kas moterį labai išgąsdino.
Išgirdusi diagnozę pasijuto it pervažiuota traukiniu
Moteris šiek tiek delsė kreiptis į onkologus. Kai atvyko į NVI, pirmieji tyrimai – krūties apčiuopimas – nieko neparodė, bet atlikus biopsiją paaiškėjo negailestinga diagnozė: agresyvus, greitai plintantis krūties vėžys.
„Tada gyvenimas pasikeitė iš esmės. Manęs dažnai klausia: „Ką tai reiškia?“ Atsakau: „Nežinau, ką reiškia būti pervažiuotai traukiniu, bet turbūt kažkas panašaus“.
Auginau tris mažus vaikus, turėjau šeimą ir reikėjo visiems tas naujienas kažkaip pasakyti.
Vienas dalykas yra pačiam sirgti, bet kitas – kaip į tai reaguoja aplinka, kiek iš karto atsiranda visokių ekspertų, įvairiausių žolelių patarėjų ir kitų patarimų dalintojų, kaip išgyventi su ta liga.
Bet visą laiką tikėjau medicina, tikėjau daktarais, tikėjau profesionalumu ir pasiklioviau tuo, ką man sakė šios įstaigos medikai“, – kalbėjo J. Klyvienė, Pasaulinės kovos su krūties vėžiu dienos paminėjimo proga pirmą kartą Nacionaliniame vėžio institute surengtame Pacientų forume.
Moters kelias sveikimo link nebuvo lengvas. Teko ištverti 16 chemoterapijų. Po to sekė mastektomija – krūties šalinimo operacija. Tos pačios operacijos metu atlikta ir krūties rekonstrukcija, o tada laukė reabilitacija.
„Koks laikotarpis buvo sunkiausias: pradžia ar pabaiga – didelis klausimas, nes, kai prasideda gydymas, paciento patirties kelionė yra pakankamai sklandi: seki iš vieno padalinio į kitą, tau paaiškina, kas po ko vyks.
Bet, kai sužinai, kad esi sveikas žmogus ir gali gyventi visavertį gyvenimą, atsiranda daug baimių ir neapibrėžtumo: ką galiu daryti ir ko ne“, – pasakojo J. Klyvienė.
Parduotuvėje – sumaištis
Moteris neslėpė, kad teko iš esmės pakeisti mitybą: „Kalbant apie mitybą, buvo Justina iki susirgimo krūties vėžiu ir Justina po. Iki ligos mano mityboje buvo tikras chaosas, neturėjau kažkokios labai griežtos sistemos. Labai mėgau saldumynus, karts nuo karto ir „Prosecco“ taurę išgerdavau, nesilaikiau kažkokių ypatingų dietų, labai mažai vartojau vandens, labai mažai sportavau.
Šiandien atsirado labai geras ritmas su pusryčiais: pilnavertė mityba, košė, kurioje nėra jokių pagardų, uogienių. Lygiai taip pat maitinasi visa mano šeima.
Vengiu vištienos ir panašių dalykų – nesitikėjau, kad labai daug ten yra nesveikų dalykų.
Pirmus metus po ligos sąžiningai atsisakiau visai saldumynų. Dabar, kadangi jau yra antri metai, turiu prisipažinti, kad kad karts nuo karto nuklystu nuo savo didžiulio pažado, nes norisi gyventi pilnavertį gyvenimą, o kai labai save riboji, sumažėja tas džiaugsmas“, – atviravo moteris.
J. Klyvienė sakė, kad ligos metu tinkamai maitintis buvo nelengva.
„Tikrai niekam nelinkiu to patirti, ką daugelis iš čia esančių patyrė. Bet kai užeini į standartinę parduotuvę, supranti, kad valgyti praktiškai nieko nėra. Užėjus į vaisių skyrių, negali iš ten nieko valgyti, nes viskas purkšta. Kitas skyrius – pieno produktai. Čia negali valgyti, nes negalima. Trečias skyrius – mėsos – nerekomenduojama. Ketvirtas skyrius parduotuvėje – konservuoti produktai – negalima. Penktas skyrius – duona – negalima. Tada alkoholis, tada buitinė chemija ir kasa“, – ironizavo moteris.
Ką gaminti, kad visa šeima galėtų valgyti drauge, negaminant Justinai individualiai, ieškojo drauge su vyru.
„Supratome poreikį iš principo pakeisti savo gyvenimo būdą ir adaptuotis. Juk norisi ne tik 5 metus, bet ir dar 10–15 metų išgyventi. Todėl atsižvelgėme į pamatines taisykles: kad maistas turi būti neperdirbtas, kokybiškas, jei perkame mėsą, galvojame, iš kur įsigijome, kaip ji buvo paruošta ir pateikta,“ – pagrindinius pasikeitusius mitybos principus išvardijo J. Klyvienė.
Jauna moteris pasakojo tapusi ir gerokai aktyvesne. Jeigu anksčiau grįžus namo daugiau norėdavosi drybsoti ant sofos, dabar ji kasdien pasportuoja – aktyviai vaikščiodama ant ėjimo takelio, kurį anksčiau naudojo, kaip pati sakė, rūbams susikabinti.
„Dabar vaikščiojimo takelis yra priemonė, kuri naudojama tiek pat, kiek lygintuvas ar plaukų džiovintuvas – praktiškai kasdien“, – sakė Justina.
Vyras moteriai padovanojo ir žingsniamatį, o dabar juokais grasina ir šunį nupirkti, kad Justina kuo daugiau vaikščiotų ir gryname ore.
„Tas gyvenimas tikrai apsiverčia, bet tai jokiu būdu nėra nuosprendis: susižiūrėjus, sutvarkius mitybos planą, peržiūrėjus gyvenimo būdą, manau, galima šią ligą įveikti. O svarbiausia išlaikyti sveiką protą ir nepulti į kraštutinumus.
Visi daug siūlo visokių papildų, bet nieko negėriau, nieko nevartojau. Man daktarė pasakė: „Jeigu sveikai maitinsiesi, aktyviai gyvensi, papildų tau tikrai neprireiks“, – kalbėjo J. Klyvienė.
Krūties vėžio atvejų daugėja
Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus gydytojas chirurgas dr. Saulius Bružas pastebėjo, kad sergamumas krūties vėžiu Lietuvoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose šalyse, deja, didėja.
„Šiuo metu 100 tūkstančių moterų Lietuvoje sergamumas yra jau virš 100 atvejų. Dar prieš kokius 10–15 metų būdavo koks 70–80 atvejų 100 tūkstančių moterų. Sergamumu mes vejamės civilizuotą Vakarų pasaulį.
Deja, visose išsivysčiusiose šalyse sergamumas auga ir didėja. Mes dar nesame pirmose gretose – pirmauja labiau pažengusios šalys, tokios, kaip Belgija, Olandija, Skandinavijos šalys.
Mes šiek tiek nuo šitų šalių atsiliekame su ankstyva diagnostika, išgyvenamumo rodikliais ir šiek tiek pralenkiame su mirtingumo rodikliais. Bet šitas skirtumas jau nėra didelis ir ateityje turėtų mažėti, nes mokslas eina į priekį, nebėra geležinių uždangų, kurios buvo prieš daugelį metų ir visi pasiekimai mums prieinami. Tai, kiek mes galime suteikti pagalbos, dažniausiai priklauso tik nuo finansinių dalykų“, – sakė gydytojas.
Dabar Lietuvoje krūties vėžio diagnostika yra labai toli pažengusi.
„Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad mūsų skyrius Lietuvoje yra labiausiai patyręs ir geriausiai aprūpintas diagnostikos priemonėmis. Tai mums leidžia gydyti daugiausiai pacienčių Lietuvoje. Kiekvienais metais iš visų sergančiųjų krūties vėžiu apie pusę gydomos Vilniuje, NVI.
Labiausiai mums leidžia eiti į priekį ir pirmauti tai, kad turime gerą diagnostinę tarnybą, kuri leidžia mums visiškai kitaip pasižiūrėti į krūties vėžį“, – kalbėjo daktaras S. Bružas.
Gydytojas prisiminė, kad jo karjeros pradžioje gydytojams tekdavo diagnozuoti krūties vėžį tik jį apčiuopiant, o pirmieji mamografai daugiau suklaidindavo, negu padėdavo. Net ir atsiradę pirmieji echoskopai nelabai padėjo.
„Apie ankstyvąją diagnostiką tuo metu buvo beveik neįmanoma visiškai galvoti ir kalbėti.
O dabar dėl besivystančių technologijų Nacionaliniame vėžio institute jau vyrauja ankstyva diagnostika. Mes dabar išoperuojame daugybę taip vadinamų neapčiuopiamų navikų, kol moteris jokių skundų neturi, apžiūrėjęs mamologas gali pasakyti, kad ji sveika, bet tyrimai parodo, kad krūtyje jau yra liga ir netgi šiuolaikinėmis technologijomis mes galime ją labai tiksliai lokalizuoti, tiksliai žinoti, kurią vietą operuoti“, – paaiškino S. Bružas.
Medikas pabrėžė, kad ankstyva diagnostika yra labai svarbi, nes ji gerokai padidina pacienčių išgyvenamumą. Jeigu vėžys išoperuojamas ankstyvoje stadijoje, 95 proc. ir daugiau pacienčių išgyvena 5 metus. Tiesa, kaip pastebėjo S. Bružas, kai kurios moterys po 20 ir daugiau metų gali susirgti pakartotinai.
Prie ankstyvos diagnostikos labai prisideda ir sparčiai besivystanti genetika. Žinodami apie galimą moters genetinę patologiją – vėžį nulemiančią genų mutaciją – chirurgai gali prognozuoti ligos eigą ateityje ir pasiūlyti profilaktinę chirurginę taktiką.
Gydytojas S. Bružas mato ir dar vieną kryptį, kurioje būtų galima Lietuvai pasitempti. Tai – rekonstrukcijos krūties operacijos, kurios yra atliekamos, tačiau galbūt dar ne tokiu mastu, kaip Vakarų šalyse. Bet tai yra svarbu, nes sugrąžina moteris į visavertišką gyvenimą.
Gumbelis – pažengusio vėžio ženklas
Krūties vėžys Lietuvoje ir pasaulyje yra dažniausia moterų onkologinė liga. Todėl labai svarbu, kad 50–69 m. moterys dalyvautų prevencinėje krūties vėžio programoje ir nuolat pasitikrintų krūtis. Siuntimą atlikti mamografijos tyrimą (tokie tyrimai atliekami visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose) gali išrašyti šeimos gydytojas ar ginekologas.
Nacionalinio vėžio instituto gydytoja radiologė, prevencinių programų koordinatorė Rūta Briedienė pakvietė prevenciškai tikrintis ir jaunesnes moteris.
„Šiuolaikiniame pasaulyje, kai mes turime tokias technologijas, kaip mamografija, echoskopija, magnetinis rezonansas, mūsų užčiuoptas gumbelis labai dažnai būna nebe pirma stadija. Dėl to reikia tikrintis profilaktiškai. Tikrintis profilaktiškai gali kiekviena moteris, nuo 20–25 metų galima atlikti echoskopinį tyrimą. Jei tą norite padaryti nemokamai, tam tiesiog reikia šeimos gydytojo siuntimo. Arba tą atlikti galima privačiose klinikose. Nuo 40–45 metų rekomenduojama atlikti pirmąją mamografiją. O nuo 50 metų Lietuvoje veikia nemokama prevencinė programa. Ir moterys nuo 50 iki 69 metų yra kas 2 metus kviečiamos pasitikrinti – atlikti prevencinę mamografiją,“ – sakė R. Briedienė.
Ypač svarbu neignoruoti tokių simptomų, kaip keistas jausmas krūtyje, tempimas, išskyros iš spenelių. Pastebėjus tokius požymius reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Riziką susirgti krūties vėžiu didina ir paveldimumas. Jei krūties vėžiu serga ar sirgo mama, močiutė, teta, sesuo, profilaktiškai tikrintis būtina nesulaukus amžiaus, pagal kurį priklauso prevencinė patikros programa.
Be to, kiekviena moteris turėtų reguliariai užsiimti krūtų savityra. Tą daryti geriausia duše, tą pačią ciklo dieną apsičiupinėjant krūtis. Tai darant nuolat, pakitimus krūtyse apčiuopti gali pati moteris.