Į ministro kėdę sėdantys politikai tik žada pakeisti tvarką. Laikas bėga, tačiau ir naujasis ministras neskuba tesėti įsisenėjusių pažadų.
Ištiko insultas
Ponas Vytautas dar prieš keletą metų nebūtų patikėjęs, jei kas būtų bandęs jį įtikinti, jog tvirtas ir visą gyvenimą sportavęs vyras, sulauks valandos, kai negalės paeiti, kad teks patirti elektros šoką ir galiausiai operaciją, kurios metu įdėtas širdies stimuliatorius, leis jam toliau gyventi.
Baisiausia Vytautui buvo tai, kad visas įprastas jo gyvenimas buvo nubrauktas per kelias minutes – tada nežmogiškas skausmas suspaudė jo galvą. Skaudėjo taip, jog rodėsi kūnas skiriasi pusiau. Iš to skausmo prarado sąmonę. Atsibudo ligoninėje. „Sveikas, sugrįžęs į šį pasaulį!“, – pasveikino gydytojai ir paaiškino, kad jis patyrė insultą, kurį sukėlė negydomas prieširdžių virpėjimas.
Vytauto vardas buvo įrašytas į daugiau kaip 6 milijonų Europos žmonių ir apie 30 tūkstančių lietuvių, sergančių šia liga, sąrašą.
„Atskiras širdies dalis ritmingai susitraukti priverčia elektrinis impulsas. Jei šio impulso sklidimas sutrinka, vystosi prieširdžių virpėjimas. Tada prieširdžiai ima susitraukinėti tankiau nei įprastai. Tai – gyvybei pavojinga būklė. Ji gali būti laikina, bet gali ir ilgai trukti“, – aiškina Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Kardiologijos ir angiologijos centro II Kardiologijos skyriaus vedėja docentė Birutė Petrauskienė.
Dažniausiai tokį sutrikimą lemia įvairios širdies ligos, pavyzdžiui, reumato sukelta dviburio vožtuvo yda, miokarditas, koronarinė širdies liga, rečiau – arterinė hipertenzija, plaučių arterijos embolija, kai ją užkemša giliosiose venose susidarę krešuliai, skydliaukės ligos ir net apsinuodijimas vaistais. Prieširdžių virpėjimą gali sukelti ir paprasti dalykai, pavyzdžiui, skysčių trūkumas organizme. Kartais gydytojai net negali nustatyti kas sukėlė ligą.
Gydytojai teigia, kad susirgti prieširdžių virpėjimu labiausiai rizikuoja į septintąją dešimtį įkopę žmonės. Sulig kiekvienu nugyventu dešimtmečiu jiems rizika patirti prieširdžių virpėjimą padvigubėja. Tarp aštuoniasdešimtmečių ir vyresnių šia liga serga maždaug kas dešimtas žmogus.
Vytautas mano, kad jo širdžiai bus pakenkęs sportas – jaunystėje buvęs aistringas dviratininkas, pedalus mynęs ir rezultatų siekęs tiek, kad gydytojai iš viso jam uždraudė profesionaliai sportuoti. Kitus 40 metų širdį jis alino vadovaudamas didžiulei gamyklai.
Kyla pavojus
Statistikos duomenys rodo, kad kas antras Lietuvos žmogus miršta dėl širdies ligų, nes jiems dažniausiai sutrinka širdies ritmas, o jį sukelia prieširdžių virpėjimas.
„Kai virpa prieširdžiai, kraujas juose teka lėtai ir sūkuriuoja, dėl to į širdies skilvelius jo nepatenka pakankamai. Be to, ir iš prieširdžių kraujas nepašalinamas taip, kaip turėtų būti pašalinamas, todėl ten ima formuotis krešuliai“, – sako doc. B. Petrauskienė.
Krešuliai su kraujo srove gali nukeliauti į bet kokią organizmo vietą, kur teka arterinis kraujas – kojas, rankas, inkstus, blužnį ir užkimšti ten esančias kraujagysles. Jei tie organai nebebus aprūpinami krauju ir tuo pačiu maisto medžiagomis bei deguonimi, jie gali žūti, – netekus inkstų, prireiks hemodializės, amputavus galūnes, žmogus nebegalės judėti.
Trombas taip pat gali pasiekti smegenis, ten užkimšti kraujagyslę, – tada įvyksta išeminis insultas, – žūsta kraujotakos netekusi smegenų dalis. Trečdalis žmonių insultą patiria būtent dėl prieširdžių virpėjimo.
„Dažniausiai toks insultas būna sunkesnis nei tas, kurį sukėlė kitos priežastys. Dėl to daug daugiau žmonių lieka neįgalūs“, – tvirtina doc. B. Petrauskienė.
Taip nutiko Vytautui. Laimei, krešulys užkimšo mažą jo smegenų kraujagyslę, todėl sunkesnių pasekmių pavyko išvengti. Jei būtų užsikimšusi stambesnė kraujagyslė, jis galėjo mirti. Neretai netgi atkūrus kraujotaką, smegenys nebeatsigauna ir žmogus lieka neįgalus: gali nustoti valdyti dalį kūno, kalbėti, suvokti aplinką.
Gydytoja teigia, kad prieširdžių virpėjimo ligonis neretai nejaučia. Štai kodėl Vytautas į ligoninę pateko tik tada, kai liga sukėlė insultą.
Būtina gydytis
Visiems ligoniams, kuriems dėl prieširdžių virpėjimo sutrinka širdies ritmas, visų pirma gydytojai stengiasi atkurti normalų širdies ritmą. Taip buvo ir Vytautui – jam įdėtas širdies stimuliatorius. Tačiau tai tik dalis gydymo. Šiems ligoniams gyvybiškai svarbu vartoti kraują skystinančių vaistų, – Europos kardiologų draugija primygtinai rekomenduoja ligoniams, kurie serga prieširdžių virpėjimu, skirti geriamųjų antikoaguliantų.
Savo gydymosi pradžią Vytautas prisimena kaip nemaloniausią gyvenimo laiką, – kad nepasikartotų insultas, jam, kaip ir didžiajai daugumai kitų prieširdžių virpėjimu sergančių šalies ligonių, buvo skirtas varfarinas – kraują skystinantis vaistas, kurio privalėdavo gerti kasdien. Be to, jis kelis kartus per mėnesį turėdavo eiti į polikliniką ir atlikti kraujo tyrimus. Pagal juos gydytojai taisydavo jam skirtą vaistų dozę.
Vytautas sako, kad poliklinika nuo namų netoli, – jis gyvenas mieste, tačiau ką daro kaimo žmonės, kuriems pasiekti miestą didelė problema? Vis dėl to ir Vytautui tokie vizitai pas medikus kėlė daug trukdžių, nes jis negalėjo užsiimti tuo, ką labiausiai mėgsta gyvenime – keliauti. Dėl iškylančių sunkumų, daugelis žmonių į gydymą numoja ir ranka, – net gi mokslo tyrimais įrodyta, kad maždaug kas antram ligoniui, kuris netinkamai gydomas nuo trombozės, vos per tris mėnesius po pirmojo kraujagyslės užsikimšimo jos užsikemša ir antrąkart.
„Varfariną nepaprastai sunku „vairuoti“. Ne visi gydytojai gerai išmano jo dozavimo, veikimo greičio, sąveikos su kitais vaistais, maistu ypatumus“, – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos klinikos Širdies aritmijų sektoriaus vadovas profesorius Aras Puodžiukynas.
2003–2014 m. buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad Europos gydytojams terapinę prieš 60 metų sukurto varfarino dozę ligonių organizme pavyksta išlaikyti tik vidutiniškai 55 proc. laiko. Tai reiškia, kad kitą pusę laiko jeigu vaistas veikia per silpnai, ligonio organizme gali susidaryti krešulys, jeigu per stipriai, – prasidėti kraujavimas. Kiek žmonių patiria tokių komplikacijų, nežinoma, nes dažnai jie nepatenka pas kardiologus. Jeigu, pavyzdžiui, kraujavimas prasideda pilvo organuose, juos gydo gastroenterologai, jei smegenyse – neurologai.
„Gydytojai labai seniai svajojo apie vaistus, kuriuos būtų paprasta skirti, jie turėtų mažiau sąveikų ir nereikėtų dažnai tikrinti ligonio kraujo, – sako prof. A. Puodžiukynas. – Dabar Europoje yra įteisinti keturi tokie vaistai, Lietuvoje turime tris. Tai – naujieji geriamieji antikoaguliantai. Įrodyta, kad jie veikia ne blogiau nei varfarinas ir nesukelia vargo nei gydytojui, nei ligoniui. Todėl šie vaistai yra patikimesni, ypač jei juos skiria mažiau patyręs gydytojas.“
Deja, mūsų šalyje jie nekompensuojami, taigi neprieinami visiems, kam šių vaistų reikia. Gydytojai jau ne vienus metus bando įtikinti už vaistų kompensavimą atsakingus valdininkus, kad šie vaistai ne tik padėtų ligoniams išvengti komplikacijų, bet ir valstybei sutaupytų lėšų, nes žmonės dėl patirto insulto netaptų neįgalūs.
Užpernai sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė po daugybės gydytojų pateiktų įrodymų pažadėjo, kad nuo 2016 metų birželio modernūs vaistai bus kompensuojami, tačiau pažadai liko pažadais. Visą gyvenimą mokėjęs mokesčius Vytautas pats perka naujuosius vaistus ir teigia, kad dėl jų gyvenimas pasikeitė iš esmės. Dabar buvęs didžiulės įmonės vadovas mankštinasi ir keliauja po pasaulį. Per metus aplankė kelis žemynus, neseniai grįžo iš Rodo salos. Pas gydytojus jis apsilanko tik retkarčiais, kad jie patvirtintų, jog viskas gerai.
Vytautas prisipažįsta, jog tik dabar supratęs, kad vartodamas senuosius vaistus visą laiką bijojo, kad gali nutikti kas nors blogo. Pasak vyro, gydytojai jam buvo griežtai nurodę – jei sutriktų širdies ritmas, per 10 valandų jis turi prisistatyti į ligoninę, nes antraip yra didelė tikimybė, kad susidarys krešuliai. „O kaip ten prisistatyti, jei esi negyvenamoje saloje?“, – juokavo pašnekovas.
Ne taip pigu, kaip atrodo
„Vienas didžiausių pastarojo dešimtmečio farmacijos mokslo laimėjimų – naujos kartos geriamieji antikoaguliantai, nes jie veikia kraujo krešumą daug stabiliau nei varfarinas. Žinoma, jie brangesni nei varfarinas, tačiau Vakarų šalys stengiasi, kad šie inovatyvūs vaistai jų piliečiams būtų prieinami. Mat, jie ne tik efektyvūs ir patogūs ligoniui, bet ir taupo sveikatos sistemos lėšas – ligoniams nebereikia atlikti daugybės tyrimų, gydytojams stebėti, kokius kitus vaistus tas žmogus vartoja, žmonės sutaupo kelionei, neturi atsiprašyti iš darbo.
Pas mus, deja, skaičiuojama tik vaisto kaina, neatsižvelgiant į tai, kiek prireikia lėšų, kad tą vaistą ligonis galėtų vartoti“, – tvirtina Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Kardiologijos ir angiologijos centro Širdies aritmijų ir rentgeno chirurgijos skyriaus profesorius, akademikas Aleksandras Laucevičius ir priduria, kad kraujo krešumą reguliuojantys vaistai, tokie kaip ir vaistai nuo diabeto, psichikos ligų, – ypač svarbūs, nes jie gelbsti gyvybes.
„Senstant visuomenei žmonių, kurie serga prieširdžių virpėjimu, tik daugės. Jeigu jų tinkamai negydysime, ateityje bus daug vyresnio amžiaus žmonių su sunkia negalia, kurių priežiūra valstybei kainuos didelius pinigus. To galėtume išvengti“, – įsitikinęs prof. A. Laucevičius.