Patyręs specialistas pranešime žiniasklaidai pasakoja, kad būkles dėl kurių nosies gleivinė paburksta, joje pagausėja sekreto, tampa sunku ar neįmanoma kvėpuoti pro nosį, sukelia įvairios ligos, jos gali būti ūmios ir lėtinės.
Iš lėtinių ligų gydytojas išskiria lėtinį sinusitą. Jis atpažįstamas iš ilgą laiką užgulusios nosies, pasunkėjusio kvėpavimo pro nosį, gausių išskyrų, susilpnėjusios uoslės ar visiško jos netekimo, spaudimo ar net skausmo kaktoje, skruostikauliuose, pakaušyje. Sinusitas laikomas lėtiniu, kai simptomai tęsiasi ilgiau nei 12 savaičių.
Gydytojo teigimu, ne visada lėtinis sinusitas yra netinkamai gydyto ūminio sinusito pasekmė. Jį gali nulemti individualios žmogaus organizmo savybės, anatominiai nosies ypatumai, gretutinės ligos.
Iš pradžių sinusitui gydyti dažniausiai skiriamas hormoninis intranazalinis gydymas (kortikosteroidai, nosies purškalai) ir, tik prisidėjus bakterinei infekcijai, esant aukštai temperatūrai, papildomai skiriami antibiotikai. Kai konservatyvus medikamentinis gydymas pasirodo neveiksmingas arba jo efektas tik trumpalaikis, pasitelkiami chirurginiai gydymo metodai.
Planuojant chirurginį gydymą atliekama sinusų kompiuterinė tomografija. Sergant sinusitu nosies gleivinė paburksta ir susiaurėja arba visiškai užsidaro sinusų angos, todėl operacijos metu pašalinamos struktūros, trukdančios normaliai sinusų veiklai, tai yra normaliam sekreto iš sinusų šalinimuisi. Jeigu nustatoma, kad besikartojančio sinusito priežastis – polipai, siūloma juos pašalinti.
Pasak Vytauto Junčio, auksinis standartas šiuo metu yra funkcinė endoskopinė sinusų chirurgija.
Bendrinėje nejautroje specialių instrumentų bei kietų endoskopų pagalba šalinami dariniai nosies landose, per praplatintas angas į bendrą nosies landą drenavimuisi atveriami sinusai. Tokiu būdu stengiamasi atkurti fiziologinį sinuso drenavimąsi. Anksčiau buvo atliekamos atvirosios sinusų operacijos, kuomet sinusas būdavo atveriamas atliekant pjūvį išorėje, tačiau dėl sunkesnio pooperacinio laikotarpio bei vėlesnių galimų komplikacijų, pastaruoju metu jų atsisakoma.
Nors, gydytojo teigimu, kai laiku kreipiamasi į specialistus ir skiriamas tinkamas gydymas, grėsmingesnių sinusito komplikacijų išvengiama, reikėtų sunerimti, jeigu sergant sinusitu labai suintensyvėja galvos skausmas, temperatūra kyla virš 38 laipsnių, atsiranda neurologinių simptomų, tokių kaip vėmimas, apatija ir pan., trinka rega, dvejinasi akyse. Tokiu atveju galima įtarti, kad sinusitas komplikavosi.
Sinusito komplikacijos skirstomos į intrakranijines (smegenų) ir intraorbitalines (akiduobėje esančias), kuomet, norint išsaugoti gyvybę arba tokias svarbias funkcijas kaip rega, būtina skubi chirurginė pagalba. Komplikacijomis gali pasireikšti ne tik ūminė sinusito eiga, tačiau ir lėtinės paūmėjimas. Dažniausiai tokiais atvejais pacientui skubiai atliekama galvos kompiuterinė tomografija, apimanti ir sinusus, o tada – operacija.
Pasak specialisto, pacientai dažnai baiminasi ne tiek pačios operacijos, kiek pooperacinio laikotarpio. Tačiau nors kiekvienas skausmą vertina skirtingai ir skirtingų žmonių jautrumo slenksčiai skiriasi, didžioji dalis pacientų po operacijos pašalinus nosies tamponus teigia, jog tikėjosi, kad bus daug baisiau.
„Labiausiai pacientai nerimauja dėl nosies tamponų išėmimo po operacijos, tačiau pastaruoju metu naudojami nedideli pripučiami nosies tamponai savo savybėmis padeda ženkliai sumažinti pacientų patiriamą diskomfortą“, – dalinasi patirtimi otorinolaringologas.
Gydytojas pasakoja, kad gan dažnai pacientai kreipiasi į medikus dėl uoslės praradimo. Esant šiai problemai, otorinolaringologas rinoskopijos (nosies apžiūros nosies skėtikliu) arba endoskopijos (naudojant kietą arba minkštą endoskopą) metodu gali atidžiai apžiūrėti ir tiksliai įvertinti nosies landose esančias struktūras ir atmesti arba patvirtinti mechaninės kilmės obstrukcijos diagnozę.
Vienas iš dažniausių radinių būna nosies polipai arba kitos lėtinės ligos, lemiančios uoslės suprastėjimą arba praradimą. Retesni radiniai, ypatingai, kai uoslės praradimas, kraujavimas arba apsunkintas kvėpavimas pasireiškia vienoje nosies pusėje – gerybiniai arba piktybiniai navikai.
Kai mechaninės obstrukcijos nerandama, galimų priežasčių, sukėlusių šia patologiją, ribos siaurėja.
Persirgus virusinės kilmės viršutinių kvėpavimo takų infekcija uoslės praradimas nėra naujas simptomas, tačiau pastaruoju metu dažnas pacientas kreipiasi po persirgimo COVID-19 (SARS-Cov-2) virusu.
Pasak Vytauto Junčio, iš visų iškeltų hipotezių šiuo metu labiausiai tikėtina, jog virusas sukelia uždegimą uodžiamajame epitelyje, esančiame nosies ertmės viršutinėje dalyje. Tačiau tikėtina, jog uždegimas vyrauja ne jutiminio neurono kūne, o pagalbinėse ląstelėse bei maitinančiose kraujagyslėse. Tokiu būdu trikdoma neuronų veikla, tačiau neurodegeneracija (progresuojantis nervinių ląstelių nykimas) neturėtų vystytis.
„Pagrįstos mokslinės informacijos stoka apsunkina gydymo galimybes šiuo metu, tačiau galima rasti ne vieną publikaciją, grindžiančią intranazalinių hormonų (į nosies landas purškiamų receptinių hormoninių vaistų) galimą naudą grąžinant uoslę. Taip pat, nereikėtų pamiršti uoslės reabilitacijos – bent du kartus per dieną po 30 sekundžių lavinant uoslę skirtingais kvapais galima pagerinti uoslės būklę. Šiam metodui puikiai tinka eteriniai aliejai, žinoma, jei žmogus nėra jiems alergiškas. Naujausiuose moksliniuose straipsniuose teigiama, jog uoslė per mėnesį sugrįžta daugeliui ir tik 10 proc. pacientų persirgusių COVID-19 (SARS-Cov-2) virusu uoslės sugrįžimas gali trukti ilgiau“, – baigdamas pokalbį nuramina otorinolaringologas.