„Hidrocelė gali išsivystyti dar prieš gimimą, kai vaisiaus sėklidės nusileidžia iš pilvo ertmės į kapšelį, o jame esantys sėklidės dangalai nespėja užsiverti arba užsiveria, skysčiui nespėjus rezorbuotis. Labai svarbu pabrėžti, kad kūdikiams ši patologija dažniausiai išnyksta savaime ir jokio gydymo nereikalauja, bet, jeigu taip nenutinka per pirmuosius gyvenimo metus, yra reikalinga vaikų chirurgo konsultacija. Vyrams ši liga gali išsivystyti dėl patirtos traumos (sėklidės prielipo pažeidimo), po uždegimo kapšelio srityje arba lytiniu būdu plintančių infekcijų“, – pasakoja urologas A. Bočkus.
Gydytojas priduria, kad ši liga pasireiškia apie 1 proc. suaugusių vyrų, dažniausiai vyresniems nei 40-ties metų, o vengiant gydymo, kai jis reikalingas, didėja jaučiamas diskomfortas ir infekcijų tikimybė.
Kada reikia kreiptis į gydytoją?
A. Bočkaus teigimu, jeigu vyrams pasireiškusi hidrocelė yra nedidelė ir nesukelia jokių simptomų – jokio gydymo nereikia. Tačiau jeigu stebimas jos didėjimas, hidrocelė neišnyksta per pusę metų ar kyla abejonių dėl sveikatos būklės, tikslinga pasikonsultuoti su urologu, kuris gali skirti tinkamą gydymą.
„Kreiptis pagalbos reikia ir tada, kai atsiranda kapšelio skausmingumas ar jame užčiuopiamas darinys. Tokiu atveju reikalinga konsultacija dėl diagnozės patikslinimo ir kitų galimų patologijų – kirkšnies išvaržos, varikocelės, spermatocelės, sėklidės navikų, jos uždegimo ar torsijos (apsisukimo) – atmetimo“, – pasakoja gydytojas urologas.
A. Bočkus akcentuoja, kad efektyvaus medikamentinio gydymo nėra, todėl sergantiems hidrocele gali būti taikomas chirurginis ar minimaliai invazyvus būdas.
Kada taikomi skirtingi gydymo būdai?
Anot gydytojo, jeigu hidrocelė didėja ar sukelia diskomfortą – tikslinga taikyti chirurginį gydymą atliekant hidrocelektomijos operaciją su bendrine ar vietine nejautra. Operacijos metu kapšelio srityje atliekamas pjūvis, hidrocelės maišas išdalijamas ir išleidžiamas jame susikaupęs skystis. Po to yra atveriama sėklidė, jeigu reikia, plastikuojami jos dangalai, jie išverčiami į kitą pusę ir susiuvami taip, kad likutinė skysčio gamyba būtų drenuojama limfinės sistemos. Galiausiai, atliktas pjūvis pasluoksniui užsiuvamas.
„Pacientai jau tą pačią ar kitą dieną išleidžiami namo, o ligos pasikartojimas po chirurginio gydymo – retas reiškinys. Po operacijos vyrams patariama vengti sunkaus fizinio darbo ir aktyvaus sporto, o 6 savaites – ir lytinių santykių, be to patariama nesimaudyti karštoje vonioje ar baseine, kol pilnai nesugyja pooperacinė žaizda“, – sako urologas.
A. Bočkus sako, kad minimaliai invazyvus gydymas taikomas tada, kai yra išsivysčiusios sunkios gretutinės patologijos, dėl kurių operacija kelia riziką arba pacientas atsisako chirurginio gydymo. Tokiu atveju atliekama hidrocelės punkcija ir aspiracija.
„Po punkcijos dažnai yra stebimas ligos atsinaujinimas, todėl praktikoje šis metodas taikomas vis rečiau, tačiau net ir tokiu atveju procedūrą galima kartoti leidžiant sklerozantą. Atliekant aspiraciją taikoma vietinė nejautra ir su adata yra ištraukiamas aplink sėklidę susikaupęs skystis. Ši procedūra yra greita, neskausminga ir pasižymi maža komplikacijų tikimybe, o pacientai namo išleidžiami dar tą pačią dieną“, – sako urologas.
Prevencija: ką gali padaryti kiekvienas?
A. Bočkus sako, kad nėra specifinių priemonių, kurios gali padėti apsisaugoti nuo hidrocelės išsivystymo, tačiau yra dalykų, kuriuos gali padaryti kiekvienas vyras – vengti traumos kapšelio srityje ir saugotis nuo lytiniu būdu plintančių infekcijų. Be to, reikėtų reguliariai skirti dėmesio urologinių ligų profilaktikai, kuria, anot gydytojo, vis dar rūpinasi per mažai žmonių, nors ieškančiųjų pagalbos skaičius ir auga.
„Jauniems vyrams, kurie neturi urologinių nusiskundimų ir padidėjusios rizikos dėl tam tikrų ligų, pavyzdžiui, sėklidžių naviko, reguliari urologo apžiūra nėra tikslinga. Tačiau jo konsultacija dėl diagnozės patikslinimo ir gydymo yra reikalinga sulaukus vyresnio amžiaus, kai atsiranda šlapinimosi ar potencijos sutrikimų ir didėja onkologinių ligų išsivystymo tikimybė“, – sako urologas.
A. Bočkus prideda, kad apsilankymo dažnumas pas urologą priklauso nuo daugelio dalykų, tarp jų – paciento turimų nusiskundimų, nustatytos diagnozės ir skirto gydymo efektyvumo. Įvertinęs šiuos veiksnius, gydytojas kiekvienam pacientui individualiai suteikia rekomendacijas dėl vizitų dažnumo.
Jeigu iškyla urologinių problemų, nesigėdykite ir neužsiimkite savigyda – nedvejodami kreipkitės į gydytoją urologą, kuris gali nustatyti tikslią diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą.