Vėžį įveikusi Dovilė parašė atvirą laišką

Viena iš socialinio projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalyvių, Hodžkino limfomą įveikusi Dovilė, norėdama įkvėpti optimizmo ir ryžto visiems, kurie susidūrė su onkologine liga, parašė jautrų ir atvirą laišką.

„Mano vardas Dovilė. Tikiu, kad daug kartų girdėjote, kaip kas nors prisistato šiuo vardu, todėl mėgstamiausias mano vardo trumpinys – Dolė. Taip mane šaukia patys artimiausi ir visi tie kurie mane pažįsta. Dolei savo gyvenime teko susidurti su Hodžkino limfoma, onkohematologine liga įspūdingu pavadinimu, kuri gerokai apvertė mano gyvenimą.

Tuo metu buvau penkto kurso medicinos studentė (taip, gydytojai irgi serga), kai pradėjau blogiau jaustis. Kankino nuolatinis nuovargis, dažnos infekcijos, atsirado keistos alergijos, kurių anksčiau mano gyvenime nebuvo. Bandžiau būti „pati sau specialistė“, gydžiausi simptomiškai, o šeimos gydytoja viską sudėjo į dėžutę pavadinimu „studijų sukeltas stresas ir pervargimas“. O tuo metu mano liga tik smaginosi.

Galiu būti dėkinga savo dėstytojams, kuriems užkliuvo dusinantis kosulys bei pamėlusios lūpos. Pamenu, jog tuo metu į 4 aukštą lipdama ilsėdavausi kelis kartus. Kas per bronchitas, maniau. Kai dėl dusulio atsidūriau ligoninės priėmimo skyriuje, tas „pasivažinėjimas karusele“ prasidėjo taip greitai, kad nespėjau suvokti kaip sužinojau diagnozę ir tai, jog manęs laukia mažiausiai pusmetis ligoninėje. Teko imti akademines atostogas. Tuo metu viskas atrodė baisu ir tikrai nemačiau jokio tunelio, jau nekalbant apie blyškią šviesą... Gal tik mano optimizmas mane gelbėjo.

Kartais nenorėdavau būti medike, nes viską supratau ir mačiau kitaip, bet tas žinojimas man ir padėjo. Žinojau, kad yra vaistai, todėl vienas dėstytojas linkėdamas sveikti paminėjo žodžius – jei yra vaistai, tereikia iškęsti gydymą. Tuo ir tikėjau, į savo mintis neįsileidau „o kas jeigu“. Turėjau tik tikslą pasveikti. 8 chemoterapijos, krūva lašelinių, tablečių – braukiau kiekvieną praeitą chemiją ir skausmų iškęstą naktį kaip pasiektą stotelę. Nesinorėjo žiūrėti atgal, o kiekviena diena vedė arčiau tikslo – pasveikti.

Pasakojant atrodo, kad viską tik sapnavau, o gal perpasakoju kito istoriją. Smegenys blokuoja blogas mintis. Mama sako, kad buvau tarsi kareivis: kai reikėjo sukandau dantis, mokėjau paguosti visus, ne tik save bet ir draugus, artimuosius. Jei aš nebijau, tai kodėl jūs bijot? Greitai susidraugavau su savo liga. Kas man padėjo? Aš gi sunkiaatletė. Mergaitė, kuriai patinka geležis.

Šis sportas mane išmokė kantrybės, susikaupimo, nebijoti rizikuoti, sprendimus priimti tik gerai įvertinus situaciją. Turėjau išmokti tvirtai stovėti ant žemės kaip ir stovėdama su svoriu rankose. Prisipažinsiu, kad kaip ir pas visus buvo silpnumo akimirkos, ašaros, klausimai – kodėl aš? Bet negalėjau pasiduoti. Ilgėjausi savo gyvenimo, net savo geležių sporto salėje. Vakarais mezgiau, ne vieną savo artimąjį papuošiau, skaičiau knygas. Turi pats spalvinti savo dienas. Dėkinga esu ir socialiniams tinklams, kurių dėka aktyviai bendravau su mane palaikančiais žmonėmis. Šeima ir draugai buvo mano ramstis. Tie kurie išėjo, tik išgrynino pačius brangiausius aplink mane.

Susirgus dažniausiai visi ieško informacijos internete. O ten ne tik tiksli informacija, bet ir gausu įvairios klaidinančios ar melagingos. Aš tikėjau savo gydytojais, kaip medikė žinojau viena, geriau paklausk kur ieškoti negu suvesk tau rūpimą klausimą į „Google“. O antra, nė viena tetulė nežino geriau nei tavo gydytojas. Pasitikėkite žmonėmis, kuriems patikėjote savo sveikatą.

Liga išmokė džiaugtis kiekviena diena, labiau mylėti save (taip, būna, kad ir nemyliu, o kam nebūna?), esu drąsesnė, stipresnė, atviresnė. Nebijau permainų. Susitaikiau su liga. Turi priimti kiekvienas permainas gyvenime ir atsiminti, kad niekas nevyksta be reikalo.

Manau, kad pati daug nepasikeičiau. Tiesiog gyvenu toliau. Neįvyko nušvitimas, tik galbūt greičiau priimu sprendimus, nedarau to, kas man nepatinka, esu atviresnė sau ir kitiems. Kas smagiausia, kad kaip atletė esu stipresnė. Grįžau su tikslu sustiprėti, o dabar galiu džiaugtis pergalių vaisiais. Stebuklingas tas žmogaus kūnas. Grįžau į savo medicinos studijas, šiuo metu esu gydytoja rezidentė. Be to pati treniruoju žmones, turiu trenerio licenciją. Sportas apsaugo nuo blogų minčių, stiprina mane ir atpalaiduoja. Sportuodama su žmonėmis pasikraunu gerų emocijų. Myliu savo specialybę, nes galiu padėti žmonėms, apie ką visada ir svajojau.

Kai man liūdna, sakau sau kad nereikia laukti, kol praeis audra. Reikia mokytis šokti lietuje.“

Mini kraujo ligų žinomumo dienas

Šį projektą, minint kraujo ligų žinomumo dienas, pristatė onkohematologinių ligonių bendrija „Kraujas“.

Projektas „Drąsos ambasadoriai“ suvienijo skirtingus žmones siekiant įkvėpti ryžto
Kraujo vėžio sergančiuosius vienijančios bendrijos „Kraujas“ pirmininkė pasakojo, jog organizacija jau daugelį metų siekia mažinti vėžio stigmą ir parodyti visuomenei, jog pasitelkiant inovacijas vėžio gydyme, kraujo ligos gali būti sėkmingai gydomos, o jas įveikę žmonės grįžta į normalų gyvenimą bei gali pasidalinti ypatinga savo patirtimi ir tuo, kad jiems suteikė stiprybės sužinojus diagnozę, gydymo ir sveikimo metu.

„Bendrijos „Kraujas“ stiprybė yra ir tai, jog vienijame ne tik pacientus, jų artimuosius, bet ir medicinos personalą bei savanorius. Visi šie žmonės, nors ir būdami labai skirtingi, tačiau būdami šalia, bendraudami, padėdami kraujo ligomis sergantiesiems, turi neįkainojamų žinių. Minėdami kraujo ligų žinomumo dienas, pristatėme projektą, kuris suvienija ligą įveikusius pacientus, jų artimuosius, onkologijos srityje savanoriaujančius žmones, medicinos personalą. Šie žmonės, tapdami „Drąsos ambasadoriais“ atvirai pasakoja savo istoriją ir siekia suteikti drąsos, optimizmo ir jėgų, kovojant su liga. Net neabejojame, jog šių ambasadorių mintys įkvėps kiekvieną ir privers į pasaulį žvelgti optimistiškiau“, – sakė Ieva Drėgvienė.