Keliaudama į Vilnių pasikonsultuoti su medikais, moteris turėjo nuojautą, jog kažkas negerai, tačiau tikrai nesitikėjo, jog mergaitei bus diagnozuota leukemija.
Ramybės nedavė pakitęs mergaitės elgesys
O. Krasauskienė pasakoja, jog pirmieji ją neraminantys požymiai buvo kur kas padažnėjusios sveikatos problemos. Iš pradžių peršalimai atrodė kaip nekaltos vaikiškos ligos. Tai, jog ne kartą gulėjo ligoninėje sirgdama bronchitu, nukrito hemoglobino kiekis, medikai aiškino nusilpusiu imunitetu. Iš tiesų, nebuvo požymių, rodančių, jog tai gali būti rimtesnė liga. Vis dėlto, tėvams nedavė ramybės mintis, jog kažkas negerai.
Jei įprastai vaikai sirgdavo po keturis, penkis kartus per metus, tai Arija pradėjo sirgti kiekvieną mėnesį. Sunerimti mamą vertė ir Ariją kankinantys nugaros skausmai.
Savo mieste aplankę visus įmanomus gydytojus, tėvai nusprendė važiuoti pasikonsultuoti į Vilnių. Apsilankę pas terapeutą, dar kartą gavo atsakymą, jog viskas gerai, tačiau, kaip sako mama, atvykus tokį nemažą kelią gydytojas pasiūlė dėl visko pikto apsilankyti pas hematologą.
Atlikus tyrimus šeima išvyko namo, o grįžti turėjo tik po dviejų savaičių, tačiau jau vakare sulaukė skambučio. Medikai pranešė, jog mergaitei įtariama leukemija.
„Kažkas mano širdyje kirbėjo. Jaučiau, jog reikia atrasti priežastį, dėl kurios Arija jaučiasi silpniau, nuolat pabalusi, jai skauda nugarą. Žinoma, mes nei vienas net negalvojame, jog būtent mus „užklups“ onkologinė liga... Tačiau taip būna. Mums tiesiog paskambino ir pranešė“, – pasakoja O. Krasauskienė.
Nieko nelaukę, tėvai jau kitą dieną išvyko į Vilnių, kur buvo atlikti visi išsamūs tyrimai, patvirtinę, jog mergaitei pirmos stadijos limfoblastinė leukemija. Kitą dieną Arijai buvo pradėtos chemoterapijos procedūros.
Stresą numalšinti padėjo aktyvi veikla ir pokalbiai
Išgirdus tokią diagnozę, tėvams iš pradžių buvo šokas. O. Krasauskienė sako, jog reikėjo sugalvoti, kaip viską paaiškinti mergaitei. Tėvai stengėsi tai padaryti kuo paprasčiau, sakė, jog serga jos „kraujukas“. Tuomet supažindino su ligoninės aplinka, pradėjo kalbėti apie plaukus.
„Mes paaiškinome, kas nutiks su plaukučiais, tačiau leidome jai pasirinkti, ar nori juos nusikirpti, ar lauks, kol jie išslinks. Arija nusprendė, jog palauks. Šią situaciją mes stengėmės kaip galėdami sušvelninti, todėl internete kartu išsirinkome dailių kepuraičių. Aišku rinkomės ir sau, ir sesei“, – pasakoja O. Krasauskienė.
Ligoninėje Arija išbuvo 34 dienas. Mama prisimena, jog ištverti visą tą laikotarpį padėjo aktyvi veikla. Mergaitė be chemoterapijos procedūrų, aktyviai lankė kineziterapiją, ergoterapiją, ligoninėje vykstančius renginius: filmus, spektaklius. Tai buvo tam tikras būdas numalšinti stresą, jaudulį, kuris nuolat kildavo.
Praėjus dviems savaitėms po intensyvaus gydymo, gydytojai pranešė džiaugsmingą žinią – kraujyje išnaikintos visos vėžinės ląstelės. Mama prisimena, jog tuo metu kilo daugybė klausimų, kaip toliau viskas bus, ar liga gali atsinaujinti? Gydytojai perspėjo, jog tokia galimybė yra, tačiau reikia tikėtis geriausio. Todėl dar po dviejų savaičių, atlikus reikiamus tyrimus, mergaitė su mama buvo išleistos namo.
„Iš tiesų, kažkaip visos ligos laikotarpiu stengėmės kiek galėdami aiškinti, kas vyksta, kodėl vyksta ir kiek įmanoma leisti jai apsispręsti pačiai. Įtraukdavome į patį procesą, nuolat skaičiuodavome, lenkdavome pirštus, kiek liko vaistų, kiek dar reikės juos leisti. Arija net laukdavo, kada galėsime važiuoti į Vilnių, tai tapo jos antraisiais namais. Aišku, procesą labai palengvino naujos kepuraitės, dovanėlės ligoninėje. Galiu pasakyti, jog tėvai labiausiai prisimena gydymą, o vaikai – pramogas“, – sako O. Krasauskienė.
Į ligoninę keliauti Arijai dar teko. Tokios ligos gydymas, pasak mamos, trunka dvejus su puse metų, todėl kelis kartus per mėnesį, o vėliau vis rečiau tekdavo važiuoti į procedūras, darytis tyrimus, gerti vaistus.
Kaip pasakoja O. Krasauskienė, į ligoninę atvažiuodavo dviem savaitėms, tuomet savaitę leisdavo namie, tuomet vėl dviems savaitėms vykdavo į ligoninę, o po to vėl dešimt dienų namie… Taip viskas truko maždaug pusę metų, o vėliau važiuoti reikėjo kartą per mėnesį savaitei, po kurio laiko parai, viskas priklausydavo nuo to, koks tuo metu būdavo skirtas vaistų kursas.
Šiuo metu mergaitė kasdien geria vaistus, kas savaitę-dvi tikrinasi kraują, o kas tris mėnesius važiuoja į ligoninę.
Tėvams sunkiausia buvo nežinomybė
O. Krasauskienė pasakoja, jog kaskart nerimaudavo, kaip mergaitė reaguos į naujus vaistus, kokios dabar ji būklės. Iš pradžių, kol perprato visą gydymo sistemą, buvo baisu. Kaip sako mama, į viską žiūrėdavo didžiulėmis plačiomis akimis ir laukdavo, kas bus toliau.
Po kurio laiko perprato ir įsiminė vaistus, nes kai kurie kartojosi, išsistudijavo gydymo sistemas, apskaičiuodavo kiek bus ligoninėje, kada grįš namo.
„Stengėmės ne tik gydytis, bet ir išnaudoti galimybę, jog esame Vilniuje. Taip kai kuriuos minusus paversti pliusais. Pavyzdžiui pavasarį daugiau laiko praleisdavome gamtoje, važiuodavome prie Žaliųjų ežerų. Arijai suleisdavo vaistus ir mes kelioms valandoms išvažiuodavome prie ežero pasivaikščioti. Išmindžiojome visus miškelius, parkus aplink ligoninę. Stengėmės ne tik gydytis ir galvoti, kaip čia viskas bus, bet ir kūrėme naujus planus, judėjome į priekį“, – pasakoja mergaitės mama.
Taip pat kurį laiką tėvai nerimavo dėl tarp seserų atsiradusios vaikiškos konkurencijos. Susirgus Arijai, savaime suprantama, jai teko šiek tiek daugiau tėvų dėmesio, todėl sesuo Adrija pavydėdavo.
Tėvai stengėsi išlaikyti gerus santykius, kartais veždavosi Adriją kartu į Vilnių, o jei nevykdavo kartu, parveždavo lauktuvių, todėl greitai sesuo apsiprato su šia mintimi ir ne tik paskambindavo savo sesei, bet ir laukė jos sugrįžtančios į namus.
O. Krasauskienė pasakoja, jog per tą laiką praplėtė savo ūkį. Šeima susidomėjo stručiais, susirado ir įsigijo paukščius. Be jų namuose dar buvo 15 rūšių vištų, keli triušiai, kalakutai, fazanai, Danieliai, Kamerūno ožiukai, jūros kiaulytė ir katinas.
Toks gyvenimas, apsuptiems gyvūnų, pasak mamos, yra tarsi terapija, kai gali pasidžiaugti jaunikliais, rūpintis, matyti kaip jie auga. Ko daugiau pasineri į veiklą, užsibrėžti tikslus ir svajones, kurias norėtum įgyvendinti, tuo lengviau išgyveni sunkų gydymosi laikotarpį, atitrūksti nuo įkyrių minčių ir pradedi tekėti pasroviui, pasiimdamas tik tai, kas geriausia.
„Be to, Adrija likdavo namie su močiute šio ūkio „šeimininke“. Grįžę įvertindavome, kaip čia jau sekėsi susitvarkyti, girdavome jos darbą. O Arija visi išgyvenimai privertė suaugti. Ji pamatė, kas yra ligoninė, kaip žmonės gydosi, o be viso to, išsiugdė savo tvirtą nuomonę“, – džiaugiasi mergaičių mama.
Ūminė limfoblastinė leukemija
Kaip rašoma svetainėje kraujas.lt, ūminė limfoblastinė leukemija (ŪLL) – tai greitai augantis tam tikrų baltųjų kraujo kūnelių – limfocitų vėžys. ŪLL yra būdingesnė vaikams ir yra dažniausiai jiems pasitaikanti leukemijos forma, tačiau gali būti nustatyta ir vyresnio amžiaus pacientams.
ŪLL yra dažniausias vaikų iki 15 metų vėžys ir taip pat dažniausia vaikų leukemijos forma. Ji dažniausiai diagnozuojama 3-7 metų vaikams, šiek tiek rečiau – vyresniems nei 40 metų pacientams.
ŪLL požymiai gali būti įvairūs ir dažnai vystosi greitai. Maždaug pusė pacientų, ligos pradžioje karščiuoja. Neretai pacientų būklė diagnozės metu būna sunki. Kadangi ŪLL pažeidžia kaulų čiulpus, tai greitai išryškėja kaulų čiulpų nepakankamumas: sumažėja eritrocitų, leukocitų ir trombocitų skaičius kraujyje.
Maždaug ketvirtadaliui pacientų, ypač vaikams, leukeminės ląstelės gali imti kauptis tam tikruose organuose (dėl kaupimosi gali padidėti sėklidės, blužnis, kepenys), gali atsirasti sąnarių ar kaulų skausmas. Neretai ŪLL metu padidėja paviršiniai limfmazgiai (kaklo, pažastų, kirkšnies). Jeigu liga išplinta į centrinę nervų sistemą, gali pasireikšti smegenų dangalų dirginimo simptomai – galvos skausmas, pykinimas ir vėmimas.
Kviečia padėti sergantiems
Jeigu norite prisidėti prie pagalbos vaikams, susirgusiems onkologinėmis ligomis, susisiekite su paramos fondu „Mamų unija“. Sergantiems vaikams ir jų šeimos tai labai svarbu. Rekvizitai:
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
Įmonės kodas: 302288579
Danske bank a/s filialas Lietuvoje
Sąskaitos Nr. LT 51 7400 0322 6692 3810
SWIFT kodas SMPOLT22
Daugiau informacijos čia.