Čia jai buvo atliktas stemplės plėtimas endoskopu, kuomet įvedamas balionas, kuris kelia slėgį, pagalba – procedūra šioje gydymo įstaigoje atlikta pirmą kartą. Specialistai džiaugiasi, kad Endoskopijų skyrius pacientams iš Šiaulių miesto ir regiono gali pasiūlyti modernias gydymo metodikas, kurios prieinamos ir kitose didžiosiose šalies trečio lygio gydymo įstaigose. Apie retą ligą ir jos gydymą pasakoja pacientė ir gydytojas endoskopuotojas Laurynas Kameneckas.
Kai sunku nuryti net vandenį
Achalazija serganti pacientė maisto rijimo problemas pastebėjo jau seniai, tačiau rūpesčio savimi trūkumas ir epizodai, kada virškinimo eiga pagerėdavo, vizitą pas specialistus vis nutolindavo.
„Su maisto rijimo problema gyvenu apie 10 metų – suprantu, kad tai mano kaltė ir delsimas. Tačiau pati kartais nesuprasdavau, kas vyksta su mano virškinimu. Būdavo, kai, regis, visas maistas gerai nukeliaudavo savo kelią, niekur nesustodavo.
Tačiau būdavo, kai jaučiu – viskas stoja, spaudžia, pykina. Šių metų balandžio mėnesį nuėjau pas savo gydytoją, nes pasijutau visai blogai. Net nebūčiau pagalvojusiu, kad valgymo problema susijusi ne su skrandžiu, o su stemple – visada galvojau, kad man su skrandžiu kažkas negerai“, – pasakoja moteris.
Retos ligos simptomatika pradžioje pasireiškė kisieliaus konsistenciją primenančio turinio pasirodymu, nurijus vos kelis kąsnius maisto. Moteris pasakoja, kad susikaupusios gleivės trukdydavo kramtyti ir tą turinį reikėdavo nuolat išspjauti norit valgyti toliau. Nors pradžioje tokie epizodai nebuvo nuolatiniai, vėliau ligos požymiai dažnėjo ir stiprėjo.
„Palaipsniui, man pradėjo kilti rūgštis. Ypač pabudus rytais, o vėliau toks rūgštumas atsirado ir vakarais. Paskui rūgštumas perėjo į deginimą, vis dažniau jausdavau spaudimą, sunkumą ties krūtine. Pasikonsultavau su savo gydytoju ir kurį laiką gėriau paskirtus vaistus nuo refliukso, bet ilgainiui tai nepadėjo.
Paskutiniu metu, šalia visų kitų simptomų, aš pradėjau jausti, kad man tiesiog pastringa maistas, kad kažkur sustoja. Pabandydavau atsigerti vandens, kad viskas judėtų į apačią, bet ilgainiui ir vandenį pasidarė sunku nuryti. Mane taip stipriai supykindavo, kad imdavau vemti. Suprastėjo apetitas, paskutiniu metu valgydavau, nes reikia, o ne todėl, kad noriu, ėmė kristi svoris“, – ligos eigą prisimena pacientė.
Endoskopijų skyriaus gydytojas L. Kameneckas sako, kad paprastai achalazijos forma yra idiopatinė – paini ir sudėtinga tuo, kad nėra aiškaus atsakymo, kas sukelia šią ligą. Žinoma tai, kad yra pažeidžiamos stemplės nervinės ląstelės, kyla autoimuninis uždegimas.
„Pažeistų stemplės nervinių ląstelių pasekoje, sutrinka stemplės motorika, maistas į skrandį patenka sunkiai, netaisyklingai arba visai nepatenka. Normaliai funkcionuojančioje virškinimo sistemoje, apatinis sfinkteris (raumenų žiedas – aut. past.) – įsitempia ir atsipalaiduoja, kai mes ryjame maistą. Sergant achalazija apatinis stemplės sfinkteris įsitempęs ir maisto turinys laikosi stemplėje – nekeliauja toliau į skrandį ir stringa gerklėje. Liga progresuoja po truputį ir žmogus gali nesuprasti, kad minėti simptomai galbūt susiję su achalazija. Taigi kiekvienas kąsnis gali tapti rimtu iššūkiu“, – klinikinę ligos eigą glaustai apibūdina gydytojas.
Ligos gydymui – stemplės plėtimas balionu
Sėkmingo gydymo eigai svarbi pirminė grandis – šeimos gydytojas, kuris šiuo atveju suprato, kad pacientei gali būti reikalingas endoskopinis tyrimas. Gavusi siuntimą moteris atvyko į Endoskopijų skyrių gastroskopijai – procedūrą atlikęs gydytojas iš karto pamatė, kad stemplėje nuolat kaupiasi liekamojo maisto. Nustatyta reta liga reikalavo ir pažangių gydymo sprendimų. Pacientei taikytas modernus chirurginis gydymas, kai endoskopiškai sfinkterio raumuo suardomas išplečiant balionu.
Gydytojas endoskopuotojas L. Kameneckas atkreipia dėmesį, kad ligoninės Endoskopijų skyriuje esanti moderni įranga ir kvalifikuoti specialistai atlieka vis sudėtingesnes retų atvejų gydymo diagnostikas. „Procedūra atlikta endoskopu, kuomet įvedamas balionas, kuris kelia slėgį, plečia ir ardo sfinkterio raumenį ir susidariusį susiaurėjimą, kuris susiformuoja dėl raumens spazmo. Galima tik pasidžiaugti, kad pirmą kartą taikant sudėtingą gydymo metodą retai ligai gydyti pasiektas rezultatas maksimaliai geras – viskas pavyko sklandžiai ir pacientė tą pačią dieną išleista namo“, – pasakoja L. Kameneckas.
Ir iš tiesų, apie 10 min. trunkanti procedūra ir taikoma anestezija, leidžia greitai ir patogiai suteikti reikiamą pagalbą pacientui, išvengti sudėtingos operacijos ir ilgesnio gulėjimo ligoninėje.
Moteris džiaugėsi, kad jau tą pačią dieną atsirado tikras alkio jausmas, o valgant nejautė įprastu tapusio diskomforto: „Už durų laukusi dukra sakė, kad procedūroje užtrukau gal 20 min. Grįžusi iš ligoninės dar kelias valandas pamiegojau, dingo lengvas spaudimas krūtinėje ir pasijaučiau visai gerai. Net norėjau valgyti ir pats valgymas jau buvo kitoks – be įprastų nemalonių pojūčių. Net vaikai pastebi, kad jaučiuosi geriau. Sako „mama, tu jau dabar kitaip valgai“.
Ligos gydymui taikomi ir kiti būdai. Vienas iš jų medikamentinis gydymas, kada skiriami vaistai, kuriuos pacientas turėtų gerti prieš kiekvieną valgymą. Kitas variantas – laparoskopinis gydymas, kai procedūra atliekama per pilvo ertmę. Gali būti taikoma ir dar viena chirurginio gydymo forma, kai mechaniškai perpjaunamas spazmo paveiktas raumuo.
Atsinaujinanti liga ir gyvenimo kokybė
Dažnu atveju achalazija baigtinio gydymo neturi. Net tada, kai procedūra atlikta sėkmingai su maisto rijimu susijusios problemos gali atsinaujinti.
Gydytojas L. Kameneckas sako, kad kol kas sunku vertinti, ar šios pacientės atveju užteks vienos procedūros: „Gali būti, kad gydymą teks pakartoti. Todėl labai svarbus paciento dėmesys pačiam sau, savęs, savo pojūčių stebėjimas valgant. Verta pergalvoti savo mitybos įpročius ir tam tikra prasme išmokti gyventi su šia liga. Vėl pastebėjus simptomus būtina kreiptis į specialistus – taikant tas pačias priemones pacientui galima padėti“.
Nemalonūs pojūčiai valgant ir prastėjanti bendra savijauta, ne vieninteliai achalazijos sukeliami padariniai. Savo patirtį sergant šia liga papasakojusi pacientė akcentavo, kad ši patirtis palietė ir įprastus jos socialinius įpročius, bendravimą su artimaisiais, išvykas į svečius, dalyvavimą susibūrimuose, šventėse. Gyvenimo kokybė, atliekant, regis, tokį įprastą veiksmą – valgymą, buvo taip ženkliai suprastėjusi, kad moteris sakosi ilgainiui pradėjusi jausti baimę dėti į burną bet kokio maisto kąsnį.
„Turint tokią ligą yra sunku ir nemalonu. Galiu pasakyti, kad kildavo stresas prieš kiekvieną valgį. Namuose dar viskas paprasčiau, bet svečiuose tai jau labai nepatogu būdavo. Prieš kiekvieną kąsnį bijodavau ir galvodavau, kad kaip dabar man bus, kaip organizmas reaguos, kaip jausiuosi, kai kažką įsidėsiu į burną. Valgai ir pastringa maistas – nei išsikosėti, nei nuryti viską iki galo, ima pykinti ir nežinai, ko imtis. Nepatogumas didžiulis. Kai po procedūros to neliko – net nesitiki, kad viskas gali būti gerai. Taip buvau su tuos susigyvenusi“, – pagerėjusia gyvenimo kokybe džiaugėsi pacientė.