Apie tai, kaip šiandien yra gydomi onko-ginekologiniai susirgimai bei su kokiu jų poveikiu organizmui susiduria pacientės, kalbamės su Nacionalinio vėžio instituto gydytoja onkologe-chemoterapeute dr. Lina Daukantiene ir akušere-ginekologe dr. Rasa Vansevičiūte-Petkevičiene.
Amžius – ne vienintelis susirgimo riziką didinantis faktorius
Pasak gydytojų, rizika susirgti įvairių tipų onkologinėmis ligomis, tarp jų ir gimdos, kiaušidžių ar gimdos kaklelio vėžiu ženkliai didėja sulaukus 50 metų. Tačiau svarbu paminėti, jog amžius nėra vienintelis susirgimo onko-ginekologinėmis ligomis riziką didinantis faktorius – pavyzdžiui, įrodyta, jog gimdos kaklelio vėžį sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV), o kitos lytiniu būdu plintančios infekcijos didina susirgimo riziką, tuo tarpu gimdos kūno vėžio tikimybę didina ilgesnis nei įprastai moteriškų hormonų estrogenų poveikis organizme (anksti prasidėjusios menstruacijos, vėlyva menopauzė), antsvoris, nutukimas ir gausus gyvulinės kilmės riebalų vartojimas maiste. Šiame kontekste išsiskiria kiaušidžių vėžys – nors dauguma jo atvejų yra sporadiniai (atsitiktiniai), tačiau nemažą įtaką turi ir genetika – moterims, turinčioms BRCA1 ar BRCA2 genų mutacijas, susirgimo rizika padidėja net 20-60 proc.
Biologinė terapija – vienas pažangiausių vėžio gydymo būdų
Dr. L. Daukantienės teigimu, gydymo metodo pasirinkimą įprastai lemia ligos stadija (naviko dydis ir išplitimas organizme), naviko morfologija, pacientės amžius, sveikatos būklė bei gretutinės ligos. „Gydant onkologines ligas dažniausiai tarpusavyje derinami keli gydymo metodai: operacija, spindulinis gydymas bei sisteminis medikamentinis priešvėžinis gydymas, kurį sudaro chemoterapija, hormonų terapija ir taikinių terapija. Kuriuo nors vienu metodu pacientės gydomos itin retai“, – tvirtina gydytoja.
Pasak dr. L. Daukantienės, onko-ginekologinių susirgimų gydymo būdai paprastai skiriami į dvi grupes – lokalius ir sisteminio poveikio. Lokalių gydymo metodų grupei priklauso daugeliui plačiai žinomi ir gana ilgą laiką naudojami būdai, tokie kaip chirurginis gydymas, kai procedūros metu sveikų audinių ribose pašalinamas piktybinis navikas bei sritiniai limfmazgiai ir gydymas jonizuojančia spinduliuote, pažeidžiančia vėžinių ląstelių DNR. Tuo tarpu sisteminio poveikio gydymui priskiriami kitokio pobūdžio gydymo metodai – estrogenų ir progestinų gamybą organizme stabdanti hormonų terapija, piktybinį naviką tiesiogiai atakuojanti taikinių/biologinė terapija, organizmo imuninės sistemos veikimo mechanizmus suaktyvinanti imunoterapija ir chemoterapija – vėžio naikinimas citostatikais, kurie gali sunaikinti ir sveikas greitu dauginimusi pasižyminčias organizmo ląsteles.
„Tačiau visgi, pagrindinis ir dažniausiai taikomas sisteminio medikamentinio priešvėžinio gydymo metodas yra chemoterapija arba chemoterapijos ir biologinės/taikinių terapijos derinys“, – teigia gydytoja.
Dr. R. Vansevičiūtė – Petkevičienė papildo, jog biologinė, kitaip dar vadinama taikinių terapija, veikianti kaip papildomas sisteminio priešvėžinio gydymo komponentas, yra laikoma vienu pažangiausių vėžio gydymo būdu, turinčiu mažiausią poveikį besigydančiųjų organizmams. „Šis metodas yra sukurtas atpažinti vėžinę ląstelę, turinčią tam tikrą savybę – taikinį. Todėl organizme pasirinktinai veikdamas vėžines ląsteles, jis mažiau paveikia sveikas organizmo ląsteles, tokiu būdu sukeldamas mažiau šalutinių, nepageidaujamų gydymo reiškinių nei, pavyzdžiui, chemoterapija“, – teigia gydytoja. Pasak dr. R. Vansevičiūtės – Petkevičienės, šiuo metu onko-ginekologinių ligų gydymui naudojama taikinių terapija paprastai yra skiriama kartu su chemoterapija, kad padidintų gydymo efektyvumą, ir jau pasibaigus chemoterapijos kursui kaip palaikomasis gydymas, siekiant, kad liga neatsinaujintų.
Vėžio diagnozė reiškia ir suprastėjusį lytinį gyvenimą?
Dr. Rasa Vansevičiūtė – Petkevičienė paneigia mitą, jog sergant onko-ginekologinėmis ligomis lytiniai santykiai yra negalimi, tačiau pabrėžia, kad visi onkologinių ligų gydymo metodai daugiau ar mažiau veikia organizmo imuninę sistemą, tad šis tampa lengviau pažeidžiamas, o komplikacijų rizika padidėja. „Didžioji dalis besigydančių moterų svarsto lytinių santykių saugumo klausimą ir teiraujasi, ar tai gydymo proceso metu yra įmanoma. Tad taip, intymūs santykiai yra leidžiami, tačiau taip pat tai priklauso nuo individualios pacientės sveikatos būklės, tad bet kuriuo atveju derėtų tai aptarti su atsakingu gydytoju. Bendrieji patarimai, ypatingai svarbūs gydymosi metu – saugotis neplanuoto nėštumo ir, žinoma, infekcijų, galinčių plisti dėl gleivinių kontakto. Be abejo, rekomenduojama naudoti prezervatyvus ir vadovautis protu renkantis partnerį“, – teigia gydytoja.
Tačiau, pasak dr. Rasos Vansevičiūtės – Petkevičienės, svarbu paminėti tai, jog pacientės, gydomos ir nuolat stebimos dėl diagnozuotos onkologinės ligos, ne tik išgyvena stipriu stresu pasižymintį laikotarpį, bet ir privalo prisitaikyti prie naujo, ligos padiktuoto, gyvenimo ritmo ir simptomų keliamų pojūčių. Šios aplinkybės veikia seksualumą, kurį daugelis moterų suvokia kaip itin svarbų savo gyvenimo kokybės rodiklį, ir daro įtaką intymiam pacientės gyvenimui.
„Kai kurios moterys pažymi, kad pastebi lytinio potraukio susilpnėjimą, sunkiau patiria malonumą, jaučia skausmą santykių metu ir dėl to ima vengti suartėjimo“, – tvirtina gydytoja. Jos teigimu, prieš pradedant gydymą svarbu su jo procesą prižiūrinčiu gydytoju aptarti, kaip gali pakisti moters seksualiniai poreikiai, kodėl taip nutinka ir kaip ilgai šie pokyčiai truks. „Žinojimas mažina nerimą ir skatina ieškoti sprendimų. Kartais vienintelis dalykas, kurio reikia, kad emocinė sveikata sugrįžtų į pusiausvyros būseną yra laikas. Itin svarbus šiuo laikotarpiu yra artimųjų supratimas ir palaikymas bei laiku skiriamas nemalonius simptomus malšinantis gydymas“, – teigia dr. Rasa Vansevičiūtė – Petkevičienė.
Ne mažiau svarbus aspektas yra ir spindulinio gydymo metu dėl tiesioginio šio poveikio mažojo dubens audiniams pakintanti makšties gleivinės būklė. „Dėl kintančios makšties gleivinės struktūros ir potencialiai galinčios atsirasti fibrozės, randėjimo ar atrofijos, pacientes gali varginti makšties sausumas, sumažėjęs jos sienelių elastingumas, dėl ko įprastai patiriamas diskomfortas. Moterys jaučia dirginimą, peršėjimą, intymūs santykiai tampa skausmingi. Dėl šios priežasties visuomet rekomenduojama vartoti lubrikantus (drėkinamuosius gelius), taip pat simptomų gydymui skiriamos makšties žvakutės, kremai, kurių sudėtyje yra gleivinę atstatančių komponentų“, – teigia gydytoja.
Gydymas gali sukelti ir nevaisingumą
Dr. L. Daukantienė patvirtina teiginį, jog priešvėžinių gydymo metodų taikymas sustabdo lytinių ląstelių brendimo procesus ir, priklausomai nuo gydymo proceso trukmės, vaistų dozės ir sudėties, gali sukelti laikiną ar nuolatinį nevaisingumą. „Ši problema tampa vis aktualesnė didėjant jaunų žmonių sergamumui onkologinėmis ligomis. Nevaisingumą sukelti gali tiek chirurginis, tiek spindulinis, tiek ir medikamentinis priešvėžinis gydymas. Pastaruoju metu vis didesnis dėmesys kreipiamas į pacientų gyvenimo kokybę po sėkmingo onkologinės ligos gydymo“, – pastebi gydytoja. Dr. L. Daukantienė pažymi, jog šiuo metu Lietuvoje yra galimybė taikyti įvairias vaisingumo išsaugojimo priemones, tokias kaip pacientų lytinių ląstelių, reprodukcinių audinių ar sukurtų embrionų šaldymas, apie kurias pacientė turi būti informuojama dar neprasidėjus onkologinės ligos gydymo procesui.
Chirurginis onko-ginekologinių ligų gydymas ir dirbtinė menopauzė
Susidūrus su onko-ginekologiniais susirgimais neretai pasitelkiamas ir chirurginis jų gydymo būdas, kai operacijos metu sveikų audinių ribose pašalinami organai, kuriuose atsirado piktybinis navikas, bei sritiniai limfmazgiai ir gretimi audiniai, kuriuose liga vėliau gali išplisti. Tai ypač aktualu sergančioms kiaušidžių ir gimdos kūno vėžiu, kai pradedant gydymą būtina pašalinti gimdą kartu su gimdos priedais (kiaušintakiais ir kiaušidėmis), o moterį, staiga sumažėjus hormonų estrogeno ir progesterono gamybai organizme, ištinka dirbtinė menopauzė. Pasak dr. R. Vansevičiūtės – Petkevičienės, tokiu atveju pacientei tenka patirti tokius pat simptomus, kaip ir esant natūraliai menopauzei, tačiau vertėtų nepamiršti, jog įprastai tai įvyksta palaipsniui ir nesukelia streso. „Šį periodą moterys išgyvena skirtingai, priklausomai nuo amžiaus, lydinčių susirgimų, hormoninės organizmo būklės. Gali varginti karščio pylimai, bendras silpnumas, makšties sausumas, padidėjęs nervinis dirglumas, nuotaikų svyravimai.
Sudėtinga įvertinti, kaip keičiasi moters emocinė būklė dėl vidinių lyties organų pašalinimo, kadangi ją veikia ir daug kitų faktorių, tokių kaip baimė ir nerimas dėl naujos diagnozės, gydymo laukimas, gydymas, artimųjų reakcija, tolimesni onkologinės ligos gydymo bei stebėjimo planai“, – teigia gydytoja. Ji pabrėžia, jog po operacijos ir organų pašalinimo atsiradęs hormoninis organizmo pokytis neabejotinai veikia moters nuotaikas, jautrumą aplinkai, informacijai, bendravimui. Prie to prisideda ir fizinių simptomų išgyvenimas, kuris taip pat stipriai veikia moters jausmus. „Ne mažiau svarbi yra ir reakciją į žinojimą, kad yra pašalinta gimda ir kiaušidės. Kartais, nepaisant suvokimo, kad operacija išgelbėjo sveikatą ir gyvybę, moteris labai jautriai išgyvena šią situaciją ją savaip interpretuodama. Visgi, svarbu pabrėžti, kad kiekvienu atveju reakcija ir emocinės būklės pokyčiai yra be galo individualūs“, – teigia dr. R. Vansevičiūtė – Petkevičienė.