Pradėkime nuo to, kada šiandien dažniausiai prasideda menopauzė?
Kai moteris pasiekia amžių, kuomet pasibaigia kiaušialąsčių ištekliai, pasikeičia hormonų lygis ir dėl to sutrinka mėnesinių ciklas. Paprastai tai įvyksta 45-55 metų amžiaus laikotarpiu, tačiau tikslaus laiko negalima numatyti ir jis gali labai skirtis priklausomai nuo moters. Pasikeičia menopauzę patiriančių moterų hormonų koncentracija kraujyje, o tai turi rimtą poveikį visam kūnui. Kiaušidės pradeda „senti“ maždaug nuo 40 metų amžiaus. Kiaušialąstė galimam apvaisinimui subręsta ne kiekvieną mėnesį. Pamažu ateina laikas, kai vadinamasis kiaušidžių rezervas išnaudojamas. Dėl šio sumažėjimo ovuliacija ir menstruacijos tampa nereguliarios, o estrogeno ir progesterono kiekis tampa labai skirtingas ir galiausiai sumažėja. Tai yra menopauzinio etapo pradžia.
Iš kokių pirmųjų simptomų moteris supranta, kad tai, kas vyksta, ir yra menopauzė?
Kad būtų lengviau suprasti, šį periodą galima suskirstyti į tris etapus:
• Premenopauzė – laikotarpis iki menstruacijų pabaigos pradžios. Hormonų lygis jau pasikeičia, tačiau paprastai nėra tipinių menopauzės simptomų, pvz., karščio bangų. Menstruacinis kraujavimas tampa vis nereguliaresnis. Būdingi stiprūs ar silpnesni tarpiniai kraujavimai (dažnai vadinami tepliojimais). Šioje fazėje esant nereguliarioms ovuliacijoms visų pirma nesigamina pakankamas progesterono kiekis.
• Perimenopauzės metu moterys yra pačiame pokyčių centre: estrogenų gamyba mažėja, atsiranda stipresnių ciklo sutrikimų ir būdingų menopauzės simptomų, tokių kaip karščio bangos, depresyvi nuotaika, padidėjęs fizinis ir emocinis nuovargis, jautrumas ir kt., kurių išraiška ir stiprumas yra skirtingi.
• Po menopauzės seka postmenopauzė. Pagal apibrėžimą, ji prasideda praėjus vieneriems metams po paskutinių spontaniškų menstruacijų. Šio etapo metu paprastai tęsiasi nemalonūs simptomai ir kai kurioms moterims išsilaiko net iki dešimties metų.
Kas tuo metu vyksta moteris organizme? Kokie jo pokyčiai lemia prastą savijautą?
Išsekus folikulų atsargoms, pasibaigus kiaušidžių veiklai, sumažėja išskiriamo estrogeno – pagrindinio moters hormono – kiekis. Jo stoka sukelia pomenopauzinį, kitaip tariant, estrogenų stokos sindromą.
Jei teisingai suprantu, organizme sumažėja estrogeno. Kokios yra jo stokos pasekmės?
Moteriškųjų hormonų – estrogenų stoka yra susijusi su įvairiais simptomais. Iš pradžių vargina ankstyvieji vazomotoriniai simptomai – karščio bangos, prakaitavimas, širdies plakimai ir psichologiniai sutrikimai, pavyzdžiui, nemiga, nervingumas, dirglumas, nuotaikų kaita, depresija ir libido sumažėjimas. Praėjus 3–5 metams, kyla problemų dėl urogenitalinės sistemos ir odos senėjimo. Vertėtų paminėti dar vieną svarbų aspektą – seksualinio gyvenimo ypatumus. Libido neabejotinai sutrikdo hormonų stokos poveikį centrinei nervų sistemai.
Kokios pasireiškia su menopauze susijusios estetinės problemos?
O jų su menopauze ir estrogeno trūkumu galima susieti išties nemažai. Lyties organų išsausėjimas, makšties audinių atrofija lemia nemalonius lytinius santykius ir kintančią lytinių organų išvaizdą. Estrogenas veikia kolageno sintezę. Jai sumažėjus, plonėja ir raukšlėjasi oda, dėl hialurono rūgšties ir mukopolisacharidų stokos mažėja vandens kiekis, oda išsausėja. Riebalinės liaukos mažiau sintezuoja riebalų. Uropoetinės sistemos atrofija gali būti susijusi su šlapinimosi sutrikimais.
Kokie yra medikamentiniai būdai pratęsti kokybišką gyvenimą menopauzės metu?
Nors ir negalima teigti, kad lytinių hormonų vartojimas išsaugos jaunystę, tačiau estrogenai iš tiesų daro didelę įtaką moters išvaizdai. Jie teigiamai veikia odą, kuri lėčiau plonėja ir dėl to mažiau raukšlėjasi, sustiprina nagus, plaukus (mažiau slenka), turi įtakos raumenims, jų masei, nes skatina kolageno sintezę, stiprina jungiamąjį audinį. Menopauzinė hormonų terapija (MHT) iš tiesų yra naudinga ne tik sveikatai, bet ir moters grožiui. Net ir įvairias estetines procedūras menopauzinio amžiaus moterims rekomenduojama atlikti tada, kai jos jau vartoja menopauzinę hormonų terapiją ir atstato susidariusį estrogeno trūkumą. Tuomet ir tokios procedūros, kaip PRP ar hialurono injekcijos, duoda ryškesnį efektą.
Yra visokių mitų apie medikamentus, kad jie neva sukelia vėžį ir pan. Kiek čia yra tiesos?
Apie hormoninę terapiją mitų išties yra daug. Žinoma, tai rimti vaistai ir juos vartoti reikia tik tada, kai iš tikrųjų yra problema ir vargina stiprūs menopauzės simptomai, dėl kurių stipriai nukenčia gyvenimo kokybė. Ir reikia žinoti, kad vartojant tik estrogenus krūties vėžio rizika nepadidėja, netgi būna mažesnė nei nevartojančių grupėje. Atvejais, kai gimdos gleivinės apsaugai būtina vartoti gestagenus, esant nepašalintai gimdai, paskiriama suderinta menopauzinė hormonų terapija. Krūties vėžio atsiradimo rizika turi mažą galimybę padidėti, nes kai kurie sintetiniai progesterono analogai gali turėti nepageidaujamą poveikį. Tačiau svarbu paminėti, kad vertinant krūties vėžio rizikos faktorius, pirmasis gimdymas po 30-ies metų ar fizinio aktyvumo trūkumas bei nutukimas krūties vėžio atsiradimo riziką padidina daugiau. Taigi pirmiausia norint sumažinti vėžio atsiradimo riziką reikia padidinti fizinį aktyvumą.
Kokios yra alternatyvos medikamentams?
Sveika mityba ir pakankamas fizinis aktyvumas yra itin svarbu. Ir to tikrai gali pakakti, jei simptomai nėra stiprūs ir gyvenimo kokybė nukenčia minimaliai. Tačiau jeigu simptomai išties vargina, moteris sunkiai gali mėgautis kasdiene iki menopauzės džiuginusia veikla, gyvenimo būdo keitimas yra tik sudėtinė dalis. Menopauzinė hormonų terapija šiuo metu gydytojų pripažįstama kaip efektyviausia priemonė menopauzės simptomams slopinti.